Sūnus manęs paklausė: „Mama, ar tu kada nors šypsaisi?“ Aš nežinojau, ką atsakyti…

Stovėjau prie kriauklės ir ploviau indus po vakarienės. Vanduo tekėjo, putos slydo nuo lėkščių, galvoje sukosi rytojaus darbų sąrašas. Darbas, skalbimas, pirkimai, tvarkymas, skambučiai — nesibaigiantis karuselė.

Aš visą laiką skubėjau, nervavausi, pykau ant artimųjų dėl smulkmenų. Ir štai vėl — sūnus numetė šaukštą ant grindų. Aš staigiai ant jo sušukau, balsas suskambo griežčiau, nei norėjau. Jis sustingo, pažvelgė į mane plačiai atmerkęs akis. Ir staiga tyliai paklausė: „Mama, ar tu kada nors šypsaisi?“ Aš sustingau. Rankos sustingo vandenyje, ir aš nežinojau, ką atsakyti…

— Ką? — perklausiau, jausdama, kaip viduje viskas šąla.

— Na… šypsaisi, — rimtai pakartojo Markas, lyg klausinėdamas apie ką nors labai svarbaus. — Aš tiesiog neatsimenu, kada tu paskutinį kartą šypsojaisi.

Jo balse nebuvo priekaišto. Tik nuoširdumas ir vaikiškas smalsumas. Ir tai buvo baisiau nei bet koks kaltinimas. Mano septynerių metų sūnus neprisimena, kada mane matė laimingą.

Aš panardinau rankas į muiluotą vandenį ir tylėjau. Nežinojau, ką pasakyti. Nes jis buvo teisus.

Kada paskutinį kartą šypsojausi? Prieš savaitę? Mėnesį? Negalėjau prisiminti. Visa mano egzistencija virto bėgimu — nuo vienos užduoties prie kitos, kasdien, be sustojimo.

Ryte žadintuvas, greiti pusryčiai bėgant, nuvežti sūnų į mokyklą, lėkti į darbą, aštuonios valandos prie kompiuterio, pasiimti sūnų, vakarienė, pamokos, tvarkymas, skalbimas, vėl tvarkymas. Ir taip kasdien. Aš gyvenau automatinėje sistemoje, atlikdama funkcijas: mama, darbuotoja, žmona, šeimininkė.

Bet kur nors šiame nesibaigiančiame darbų sąraše aš praradau save. Nebejautau. Nebešypsodavausi. Nebedžiaugdavausi.

— Atsiprašau, saulute, — sušnabždėjau, pritūpusi šalia jo. — Mama tiesiog pavargusi.

— Tu visada pavargusi, — paprastai pasakė Markas. — Ir visada pikta. Aš bijau tave nuliūdinti.

Šie žodžiai smogė skaudžiausiai. Mano vaikas bijo mane nuliūdinti. Bijo numesti šaukštą, išlieti sultis, parnešti ketvertą, ką nors pamiršti. Gyvena nuolatinėje įtampoje, nes mama — kaip įtempta stygos, pasirengusi nutrūkti bet kurią akimirką.

Aš apkabinau jį, jausdama, kaip ašaros kaupiasi gerklėje.

— Aš nenoriu, kad bijotum. Atleisk man.

Vakare, kai Markas užmigo, ilgai sėdėjau virtuvėje. Vyras dirbo iki vėlumos, aš buvau viena. Sūnaus žodžiai skambėjo galvoje vėl ir vėl: „Tu kada nors šypsaisi?“

Bandžiau prisiminti paskutinę tikro džiaugsmo akimirką. Ne mandagią šypseną kolegoms darbe, ne suvaidintą juoką šeimos nuotraukose. O tikrą, nuoširdžią džiaugsmą.

Ir tiesiog negalėjau. Visa pastarėji laikai pavirto pilka pareigų masė. Nebejaučiau gerų dalykų. Nebedžiaugiuosi akimirkomis. Net kai sėdėjome prie stalo, mintyse buvau kitame rytojuje: ką ruošti, ką pirkti, kam paskambinti.

Aš negyvenau čia ir dabar. Gyvenau nuolatiniame nerime dėl ateities ir nepasitenkinime dabartimi.

Iš kur tai atsirado? Kada tokia tapau?

Prisimenu save prieš penkerius metus. Taip, buvo sunku — mažas vaikas, bemiegės naktys, nuovargis. Bet aš šypsojausi. Džiaugdavausi kiekviena smulkmena: pirmuoju sūnaus žingsniu, jo juoku, šiltais vakarais trise.

O dabar? Dabar piktinuosi dėl visko. Ant vyro, kuris neplovė puoduko. Ant sūnaus, kuris lėtai daro pamokas. Ant kolegų, kurie užduoda kvailus klausimus. Ant viso pasaulio.

Aš virtau amžinai nepatenkinta, pavargūsi moterimi. Ir baisiausia — priėmiau tai kaip standartą. Maniau: „Taip gyvena visi. Tai suaugusiųjų gyvenimas. Sunku, bet ką padarysi“.

Bet sūnaus klausimas sugriovė šią iliuziją. Ne, taip gyvena ne visi. Taip gyvenu aš. Ir tai mano pasirinkimas — būti nelaiminga, pikta, užspausta. Niekas manęs neverčia.

Aš apsidairiau aplink. Neplauti indai kriauklėje, žaislų krūva ant grindų, dulkės ant lentynų. Anksčiau tai mane pykdavo iki tremties. Namai turi būti idealūs! Visur turi būti savo vietose!

Bet dabar staiga pagalvojau: o kam? Kam reikalinga ši ideali tvarka? Svečiams, kurie ateina kartą per mėnesį? Ar man pačiai, bandžiusiai atitikti kažkokius įvaizduotus standartus?

Mano sūnui nereikia idealių namų. Jam reikia laimingos mamos. Kuris šypsosi, apkabina, žaidžia su juo. O ne tos, kuri visą laiką plauna, valo, gamina ir šaukia dėl niekų.

Kitą rytą priėmiau sprendimą. Tegul šiandien bus kitaip.

Aš nepuliau daryti visko iš karto, kaip įprastai. Nepradėjo dienos nuo skalbimo ir tvarkymo. Vietoje to gaminau mylimus sūnaus blynelius, mes kartu sėdome valgyti pusryčių. Be telefono, be darbų sąrašo galvoje. Tiesiog mes dviese.

Markas pažvelgė į mane nustebęs.

— Mama, kodėl tu tokia keista?

— Keista?

— Na taip. Neskubi. Ir… šypsaisi.

Pradėjau juoktis. Pirmą kartą per ilgą laiką — iš širdies, nuoširdžiai.

— Tiesiog nusprendžiau, kad šiandien svarbiausia yra ne darbai, o mes su tavimi.

Jo akys suspindo.

— Ar tikrai? Galime vėliau pažaisti?

— Galime. Po mokyklos pažaisti, ko tik nori.

Vakarop, kai įvykdžiau pažadą ir valandą žaidžiau su sūnumi mašinėlėmis ant grindų, sugavau save ant minties: aš laiminga. Dabar. Šią akimirką. Indai neplauti, skalbiniai neišdėlioti, namuose netvarka. Bet aš laiminga.

Vyras grįžo iš darbo, pamatė mus ant grindų tarp žaislų ir nusišypsojo.

— Kas nutiko?

— Prisiminiau, kas svarbiau už darbus, — atsakiau. — Jūs.

Jis atsisėdo šalia, apkabino mane.

— Aš pasiilgau tavęs tokios. Laimingos.

— Aš irgi pasiilgau savęs tokios.

Žinoma, kitą dieną gyvenimas netapo idealus. Buvo darbų, nuovargis, stresas. Bet stengiausi kiekvieną dieną rasti laiko šypsenai. Žaidimui su sūnumi. Pokalbiui su vyru. Sau.

Kartais aš vėl sprogdavau — įpročiai per dieną neišnyksta. Bet dabar gaudydavau save, sustodavau, atsiprašydavau.

Neseniai Markas pasakė:

— Mama, dabar tu dažnai šypsaisi. Man patinka.

Aš apkabinau jį.

— Ačiū, kad tada paklausei. Tai mane pakeitė.

Ar žinote, ką aš supratau? Vaikai mus mato kiaurai. Jie neapsigauna mūsų pasiteisinimais „aš pavargusi“, „turiu daug darbų“. Jie tiesiog mato: ar mama laiminga. Ir jiems tai svarbiau už bet kokią tvarką namuose.

O jūsų vaikai sakė kažką, kas privertė sustoti ir permąstyti gyvenimą? Kada paskutinį kartą nuoširdžiai šypsojotės, o ne vaizdavote, kad viskas gerai? Kaip dažnai mes prarandame džiaugsmą dėl tobulos tvarkos ir nesibaigiančių darbų paieškų?