Tėvai išsiskyrė, ir po kurio laiko tėtis man atskleidė labai svarbią mūsų šeimos paslaptį

Mes visada buvome didelė ir draugiška šeima. Net ir nepaisant to, kad turėjau du vyresnius brolius. Mantas ir Tomas – dvyniai. Jie yra trejais metais vyresni už mane ir visada buvo neatskiriami.

Ir vis dėlto su jais visada turėjau puikius santykius. Broliai mane įsitraukdavo į savo žaidimus, leisdavo užeiti į jų kambarį, skaityti jų knygas ir liesti jų žaislus. Mokykloje taip pat visi žinojo, kieno esu sesuo, ir niekas manęs niekada nejudino.

Apskritai visada jaučiau su jais stiprų ryšį. Kaip jau minėjau, man atrodė, kad turime tiesiog idealią šeimą. Todėl man buvo šokas, kai neseniai sužinojau, kad mano tėvai skiriasi.

Iš pradžių jie nenorėjo aiškiai pasakyti, kodėl, bet vėliau sužinojau, kad mama sužinojo apie tėčio neištikimybes. Ir dar apie tai, kad jos tęsiasi jau daug metų.

Tuo pačiu tėtis manė, kad nieko baisaus nepadarė. Esą visi vyrai tokie, kam nebūna, ir kam dėl to griauti šeimą. Žinoma, aš ir broliai tokioje situacijoje palaikėme mamą.

Be to, Mantas ir Tomas gana griežtai išreiškė savo poziciją. Jie sakė, kad patys yra vyrai ir tėvai, ir niekada gyvenime negalėtų išduoti savo žmonų. Ir kad iš tėčio, kuris jiems buvo pavyzdys, to nesitikėjo.

Tėtis tada labai susipyko su jais, sakė, kad irgi nesitikėjo, kad vaikai, kuriuos jis išaugino, taip su juo pasielgs.

Trumpai tariant, ginčas tada buvo didžiulis, ir po to tėtis ilgai su mumis nesikalbėjo. Mama su juo išsiskyrė. O po kelių mėnesių jis man paskambino ir paprašė susitikti.

– Man reikia kai ką tau papasakoti, – pasakė tėtis. – Patikėk, tai labai svarbu.

– Gerai, – atsakiau, visiškai nesuvokdama, apie ką gali būti kalba. – Susitikime.

Taigi, aš atvykau į butą, kurį tėtis nuomojosi po skyrybų. Aš nustebau pamačiusi, kaip jis atrodo. Per kelis mėnesius jis smarkiai sulieknėjo, paseno ir atrodė tarsi penkiolika metų vyresnis.

Aš pastebėjau, kad jis gyvena kaip koks benamis.

– Tėti, bent jau dėl savo mylimos dukros galėjai susitvarkyti, – pastebėjau. – Gerai aš, o jei broliai tave tokios būklės pamatytų?
Jis staiga keistai šyptelėjo.

– Jie nėra tavo tikrieji broliai, dukra, – staiga pasakė tėtis. – Galima sakyti, tiesiog svetimi vyrai.

– Ką tu čia kalbi? – nesupratau aš.

– Sakau tau tiesą, – atsakė tėtis. – Nori – paskui mamos paklausk.

Ir jis papasakojo man, kad kai jie su mama susituokė, kelis metus negalėjo susilaukti vaikų. Aplankė visus gydytojus, jie nerado jokių nukrypimų ir sakė, kad nežino, kodėl jiems nepavyksta.

Tada jie nusprendė paimti vaiką iš vaikų namų. Ir taip atsitiko, kad mama ir tėtis sužinojo apie Mantą ir Tomą. Jie turėjo kažkokią nepilnametę mamą iš gana pasiturinčios šeimos, kuri jų atsisakė.

Ir mano broliams dar nebuvo net dviejų mėnesių, kai tėvai juos įsivaikino. Jie iš karto susitarė su artimaisiais ir draugais, kurie apie tai žinojo, kad jie niekada nesakys berniukams apie jų įvaikinimą.

O po poros metų mama suprato, kad laukiasi. Manęs. Tėvai labai apsidžiaugė, ypač kai sužinojo, kad turės dukrą.
– Taip ir auginau šiuos įvaikintus visus metus kaip savus, – baigė tėtis. – Nors turiu tik vieną tikrą vaiką – tai tu. O jie… nedėkingi, atsuko man nugarą vos tik suklydau!

– Tėti, kaip tu gali taip kalbėti! – pasipiktinau aš. – Juk tu juos auginai nuo kūdikystės! Jie visada bus tavo sūnūs. O aš visada juos laikysiu savo broliais!

– Aha, žinoma! – nusijuokė jis.

Nežinau, ką daryti su šia informacija. Manau, kad Mantas ir Tomas turi teisę tai žinoti. Juolab bijau, kad jei tėtis ir toliau gers ir pykdysis su jais, jis pats greitai viską pasakys. Bet tuo pačiu negaliu įsivaizduoti, ką jie jaus, kai tai sužinos.