„Tikiuosi, kad mama greitai sugrįš“, — melsdama prieš miegą kalbėjo našlaitė mergaitė, o ryte pas ją atėjo pagyvenusi moteris

Mažoji Eimi kiekvieną vakarą guldavosi į savo šaltą lovelę vaikų namuose, sudėdavo rankeles maldoje ir tyliai šnibždėjo:

— Tikiuosi, kad mama greitai sugrįš.

Šie žodžiai buvo jos vienintelė guodžianti rutina, būdas išgyventi pasaulyje, kuriame ji liko viena. Kiti grupės vaikai jau seniai susitaikė su tuo, kad jų tėvų nebėra, arba tiesiog juos pamiršo. Bet ne Eimi. Ji buvo įsitikinusi, kad vieną dieną jos mama sugrįš.

Auklėtojos vaikų namuose dažnai šnibždėjosi apie ją.

— Vargše vaikas, — galvojo Monika. — Ji vis dar tiki, kad jos mama ateis.

— Reikia jai paaiškinti tiesą, — atsiduso kita. — Bet kaip galima sudaužyti širdį tokiam mažyliui?

Eimi nežinojo apie šiuos pokalbius. Ji matė tik šaltus suaugusiųjų žvilgsnius ir jautė, kad jos viltis — tai jos pačios mažytė paslaptis. Kiekvieną rytą ji prabusdavo su mintimi, kad galbūt šiandien jos svajonė išsipildys.

Bet tas rytas buvo ypatingas.

Ankstyvą aušrą vaikų namų duryse pasigirdo beldimas. Auklėtojos susižvalgė, nesuprasdamos, kas galėtų ateiti taip anksti. Monika atidarė duris ir pamatė priešais save pagyvenusią moterį su geraširdišku, bet nuvargusiu veidu. Moteris laikė rankose nedidelį ryšulėlį ir nedrąsiai šypsojosi.

— Labas rytas, — tyliai tarė ji. — Mano vardas Marija. Norėčiau pasikalbėti su jumis apie mergaitę, vardu Eimi.

Monika susiraukė.

— Ar jūs jos giminaitė?

— Ne, bet aš… aš atėjau išpildyti jos maldos, — atsakė Marija, ir jos akys nušvito iš jaudulio.

Auklėtoja nesuprato, ką turėjo omenyje keista viešnia, bet pakvietė ją užeiti. Marija atsisėdo ant seno krėslo ir papasakojo savo istoriją. Ji buvo našlė, visą gyvenimą pragyveno mažame kaimelyje ir neseniai sužinojo, kad jos šeimoje liko tolima giminaitė — mažoji našlaitė.

— Kai apie ją išgirdau, iškart supratau, kad turiu kažką daryti, — sakė ji. — Žinau, ką reiškia būti vienam.

Monika klausėsi jos netikėdama, bet Marijos širdis buvo tokia nuoširdi, kad auklėtoja nusprendė jai suteikti šansą.

— Palaukite čia, atvesiu Eimi, — tarė ji.

Kai mergaitę atvedė į kabinetą, Marija atsistojo ir nedrąsiai priėjo prie jos. Eimi žiūrėjo į ją su nuostaba, bet jos akyse greitai sužibo viltis.

— Tu… tu mano mama? — sušnibždėjo ji.

Marija švelniai klūpo ir apkabino mergaitę.

— Aš nesu tavo mama, mieloji, bet atejau, kad tapčiau tau kažkuo labai artimu. Jei leisite, noriu būti tavo šeima.

Eimi sustojo, įsiklausydama į jos žodžius. Jos akyse pasirodė ašaros, bet tai buvo džiaugsmo ašaros.

— Vadinasi, dabar nesu viena? — tyliai paklausė ji.

— Daugiau niekada, — atsakė Marija, glostydama ją per galvą.

Nuo tada Eimi gyvenimas pasikeitė. Marija ją įsivaikino, ir jos kartu persikėlė į jaukų namelį kaime. Dabar kiekvieną naktį, užmigusi, Eimi vis dar meldėsi, bet jos malda pasikeitė:

— Dėkoju už tai, kad dabar turiu šeimą.

Ji žinojo, kad mama, kurios taip ilgai laukė, žiūri į ją iš dangaus ir džiaugiasi, kad jos mažoji mergaitė pagaliau rado namus ir meilę.