Uošvė priekaištavo anūkui dėl maisto, o pasirodė, kad kalti buvome mes su vyru

Ar galite įsivaizduoti, kad paprastoje šeimoje, kurioje nėra bado, gali kilti konfliktas dėl dubenėlio sriubos ir sumuštinio? Aš ir pati negalėjau to įsivaizduoti iki šiol. Pasirodo, mano uošvė priekaištavo mūsų sūnui, savo biologiniam anūkui, dėl maisto. Apie tai sužinojome visai atsitiktinai, o kalti likome mes su vyru.

Pastaruosius pusę metų uošvė prisiėmė atsakomybę prižiūrėti mūsų sūnų. Po to, kai pradėjome vesti jį į darželį, vaikas nuolat sirgdavo. Reikalas net ne tame, kad man tekdavo dažnai imti nedarbingumo pažymą. Viršininkas mane palaikė, ir galėjau dirbti iš namų. Tačiau sūnui buvo kenksminga nuolat vartoti vaistus.

Žinoma, kai kurie mano, kad taip vystosi imunitetas, bet koks to tikslas, jei vaikas iš mėnesio tris savaites praleidžia lovoje su temperatūra? Iki trejų metų, iki darželio, sūnus irgi kartais sirgdavo, bet ne taip dažnai. Kartais vyras iš darbo parneša kokį virusą, kartais užsikrečiame parduotuvėje. Ligos užteko.

Nusprendėme, kad vaikas pas mus vienintelis, atsarginių nėra, todėl nenorime rizikuoti jo sveikata. Nusprendėme samdyti auklę, kuri prižiūrėtų vaiką darbo dienomis nuo ryto iki vakaro.

Bet kai apie tai sužinojo uošvė, ji iškart prieštaravo – jokių svetimų žmonių šalia anūko.
– Ar jūs sveiko proto? Juk taip baisu palikti nepažįstamą žmogų savo namuose su vaiku. Ir dar mokėti pinigus! Atrodo, kad anūkas našlaitis, ir neturi močiutės!

Primenu, kad mano tėvai vis dar dirba, todėl darbo dienomis negalės padėti. O uošvė dirba naktimis, todėl dienomis miega. Abejojau, ar ji turės jėgų dar ir su anūku praleisti laiką.

– O jūs už mane nespręskite, kada man miegoti, o kada ne. Sakau jums, jokių auklių, pati su anūku būsiu!

Šis variantas mums dar labiau tiko, be to, mes patys jos neprašėme, ji pati pasiūlė. Mes atvesdavome sūnų pas ją ryte, o vakare pasiimdavome – aš arba vyras. Jokių problemų nesitikėjome, juk tai artimas žmogus. Ji jau ne pirmą kartą prižiūrėjo anūką, tik anksčiau tai nebuvo taip dažnai.

Su savimi sūnui duodavome atsarginį rūbų komplektą, keletą žaislų. Vyras paklausė mamos, kiek jai reikės pinigų, už ką ir sulaukė priekaišto – ar tai, kad tikra močiutė negali pasėdėti su anūku nemokamai? Jei nereikia, tai ir nereikia, mes tik pasiūlėme.

Sūnus rytais labai sunkiai keliasi, labai kaprizingas, jam niekas netinka, jis niekur nenori eiti, ašaros liejasi upeliais. Taip buvo ir darželyje, ir pabudus namuose, ir kai keldavosi pas uošvę. Todėl prie rytinių isterijų buvome pripratę ir nekreipėme dėmesio.

Kaip ir prie to, kad rytais sūnus atsisakydavo valgyti, nes įpykusį vaiką priversti valgyti tiesiog neįmanoma. Jei paliktume jį vieną su lėkšte, jis tiesiog užmigtų šalia jos.

Tačiau pastaruoju metu sūnus pradėjo pusryčiauti. Isterijos nedingo, bet nuo pusryčių jis jau neatsisakydavo. Aš nekreipiau į tai dėmesio, kad nesugadinčiau, o vyras paprastai tuo metu dar nebuvo atsikėlęs, todėl nematė, kokia čia įvyko permaina.

Neseniai vyrui reikėjo anksčiau į darbą, todėl jis atsikėlė kartu su sūnumi ir tapo jo pusryčių liudininku.

– Kaip įdomu! Iš kur toks apetitas? Kodėl tu taip puoli prie košės, drauguži? – nustebo vyras.

– Kad močiutė nesibarėtų, kad vėl atėjau nevalgęs. Ji sako, kad aš ir taip per daug valgau, – pasakė vaikas, o mums su vyru net žandikauliai atvipo.

Mes paklausėme sūnaus, ką kalba močiutė, sūnus ir išklojo, kad ji barasi, jog anūkas labai daug valgo, tarsi namuose jo visiškai nemaitintume. Aš buvau šokiruota. Taip pasakyti mažam vaikui – uošvė tikrai šaunuolė. Ne mums, tėvams, o vaikui.

Nenorėjome vaiko kažkur vežti. Vyras paskambino mamai, pasakė, kad šiandien neateisime, o aš paprašiau vadovų, kad leistų man dirbti tą dieną iš namų. Su vyru turėjome apie ką pagalvoti. Situacija buvo tiesiog absurdiška.

Savaitę sūnaus pas močiutę nevežėme, o patys galvojome, kas čia buvo ir kaip elgtis toliau. Atsakymas atsirado savaime – savaitgalį uošvė nusprendė aplankyti anūką, kurio seniai nematė.

– Ir vėl! Galvojau, kad vaikas serga, todėl jo nevedate, o jis čia beveik ant sienų lipa, – nustebo ji.

– Mes tiesiog nenorėjome, kad jis tave privalgytų, – paaiškino vyras, nusprendęs nevaikščioti aplinkui, jei uošvė pati nori pasikalbėti.

Ji pradėjo piktintis, kad nieko tokio nesakė, bet mes jau pakankamai išklausėme sūnaus, kad žinotume pokalbio kryptį.

– Taip, pasakiau tai kelis kartus! – pripažino uošvė, supratusi, kad nebegali išsisukti. – Bet ir jūs, žinote, gerų savybių neturite!

Visą dieną paliekate vaiką ir visiškai nepasidomite, kuo jį maitinsiu. Aš, beje, pensininkė, pinigų nespauzdinu!

– Ir daug tas penkiametis pas jus suvalgydavo?

– Jautėsi, per savaitę! Ir jūs net nepagalvojote jam vaisių įdėti!

Vyras priminė, kad klausimas dėl pinigų buvo iškeltas, ir priminė, kaip ji šiuo klausimu įsižeidė.

– Vieną kartą paminėjote – pasiūlėte! Reikėjo ne siūlyti, o tiesiog pervesti pinigus ir viskas! Aš jų vaiką girdau, maitinu, linksminu, o jiems nė į galvą nešauna nors maistui jam pinigų pervesti!

Taip, mums su vyru nė į galvą neatėjo, kad močiutė gali priekaištauti mažam vaikui dėl maisto. Vietoj to, kad tiesiog paskambintų man arba vyrui ir pasakytų, kad nepamaišytų prisidėti prie vaiko maisto. Būtume be menkiausios abejonės taip ir padarę.

Vietoj to ji įsižeidė, išsiliejo ant vaiko ir dar piktinasi, kad mes jos neskatinome paimti pinigų arba nesusipratau jų pervesti. Mes su vyru įpratome, kad žmonės bendrauja žodžiais per burną, telepatija neapsirūpinome. Gavome aiškų atsisakymą dėl pin

igų, supratome, ir nutilome. Kas gi žinojo, kad uošvė taip šmaikštauja?

Dabar didelis klausimas, kaip iš šios situacijos išeiti. Nenoriu palikti vaiko pas uošvę, nes bijau, kad vėl ko nors nesuprasime ir liksime kalti. Nors ji ir mano, kad konfliktas išspręstas ir viską galima tęsti, atsižvelgiant į naujus faktus.

Nuvesti dabar sūnų į privatų darželį – reikštų galutinai sugadinti santykius su uošve, o ji tikrai įsižeistų. Ir kaip čia dar kad sūnus ten vėl nenuolat sirgtų. Su aukle irgi viskas ne taip paprasta.

Vyro mama mums pridarė problemų. O viso labo reikėjo tik paprastais žodžiais paaiškinti savo reikalavimus.