Vertinkite tuos, kurie atveria duris, net kai pasibeldžiate per vėlai…
Kol kažkas tavęs laukia, pasaulis dar turi prasmę. Nesvarbu, ar pavargai, ar suklydai, ar vėluoji, ar nuvylei. Kažkur yra langas, už kurio tavęs laukia, nerimastingai žvelgdami į tamsą.
Ten laukia žmogus, kuriam nereikia paaiškinimų ir pasiteisinimų, nes tu jam esi visas pasaulis.
Kol kažkas tavęs laukia, tu nesi pasiklydęs. Net kai atrodo, kad viskas griūva, gali grįžti namo ir pamatyti tą šviesą. Šiltą, švelnią, nesunaikinamą. Ši šviesa sako, kad nesi vienas.
Ji sušildo sielą net tada, kai viduje šalta. Kartais nepastebime, kokia svarbi yra ši laukimo šviesa. Skubame, pamiršdami jos vertę. Bet tiems, kurie laukia, laikas tęsiasi amžinybę.
Kol kažkas tavęs laukia, tu esi reikalingas. Ne dėl to, kad esi protingas, sėkmingas ar stiprus. Esi reikalingas toks, koks esi – pažeidžiamas, pavargęs, klystantis.
Tavo sugrįžimas – jų džiaugsmas, tavo žingsniai prieškambaryje – jų palengvėjimas. Kiekvieną dieną jie palieka duris atviras, kad bet kada galėtum grįžti, rasti prieglobstį, atramą ir supratimą.
Ir net kai atrodo, kad gyvenimas krypsta ne ten, šalia yra kažkas, kas niekada neišduos ir nenustos mylėti. Kažkas, kieno tikėjimas tavimi neturi ribų. Tai gali būti mama, kuri sėdi prie lango, žvelgdama į tamsą.
Tėtis, kurio žvilgsnis rūstus, bet širdis pilna rūpesčio. Mylimasis, kuris apkabina po sunkios dienos. Vaikas, kuris bėga į glėbį, nežinodamas, kad atsinešei nuovargį ir nerimą.
Nepalik jų laukti per ilgai. Surask laiko sugrįžti namo, paskambinti, pasakyti „myliu“. Šie paprasti momentai vieną dieną taps brangiausiais prisiminimais. Kol kažkas tavęs laukia, turi viską. Neprarask to, neleisk šiai šviesai užgesti.
Nes kada nors ši šviesa gali likti tik šiltu prisiminimu apie tai, kas buvo.
Vertink tuos, kurie laukia. Jų kantrybė – tai meilė, jų laukimas – tai tikėjimas tavimi, o jų atviros durys – tavo kelias namo.
