Vienišas žvejys kiekvieną vakarą palikdavo duonos riekę ant prieplaukos – tai, ką jis pamatė vieną dieną, pakeitė jo gyvenimą
Sena prieplauka žvejų miestelio pakraštyje jau buvo daug metų apleista. Lentų braškėjimas po kojomis ir rūdijantys žibintai, vos spingsintys tirštėjančioje prieblandoje, kūrė ypatingą atmosferą.
Kiekvieną vakarą, tiksliai tuo pačiu metu, ten ateidavo Anri – tylus žvejys, kurį pažinojo visi, nors nedaugelis su juo bendravo. Jis gyveno vienas, jo valtis buvo sena, o tinklai – ne patys patvariausi. Tačiau vienas dalykas niekada nesikeitė: prieš palikdamas prieplauką, jis visuomet padėdavo riekę duonos ant lentos krašto.
Niekas nesuprato, kodėl jis tai daro. Vieni sakė, kad tai sena tradicija, kiti – kad taip jis maitindavo kirus. Pats Anri niekada nieko neaiškino. Tiesiog palikdavo duoną ir pasinerdavo į nakties tamsą.
Taip tęsėsi daugelį metų, kol vieną dieną viskas pasikeitė.
Tą vakarą Anri vėl atėjo į prieplauką, kaip įprastai. Jūra buvo rami, bangos vangiai daužėsi į polius. Jis padėjo duoną įprastoje vietoje ir ruošėsi išeiti, kai staiga pamatė kažką judant vandenyje. Tamsus siluetas slystelėjo tarp lentų, o tada jis ją pamatė – mažą mergaitę su didžiulėmis, išgąsdintomis akimis. Ji sėdėjo ant apatinės prieplaukos platformos, drebėdama iš šalčio, susitraukusi į kamuolėlį.
Anri sustingo. Mergaitė atrodė liesa, jos drabužiai buvo šlapi ir purvini. Jis nežinojo, iš kur ji atsirado ir kiek laiko praleido ten, bet vienas dalykas buvo aiškus – jai reikėjo pagalbos.
– Ar esi čia viena? – tyliai paklausė jis.
Mergaitė linktelėjo. Ji pažvelgė į duonos riekę, kurią jis ką tik padėjo, bet nejudėjo. Anri atsargiai atsiklaupė ir pastūmė maistą arčiau jos. Ji ilgai žiūrėjo į jį, o tada sugriebė duoną ir pradėjo godžiai ją valgyti.
Tą naktį jis negrįžo namo vienas. Jis atsivedė mergaitę pas save, davė jai sausus drabužius, pasiūlė karštos arbatos. Ji beveik nekalbėjo, bet iš jos trūkčiojančių žodžių jis suprato, kad mama seniai mirė, o tėvas buvo žvejys, kuris kartą išplaukė į jūrą ir nebesugrįžo. Nuo tada ji gyveno kaip mokėjo – slapstėsi, ieškojo maisto, bijojo žmonių. Ir visą tą laiką kažkas padėdavo duoną ant prieplaukos…
Anri pajuto, kaip kažkas šilta pabudo jo širdyje. Visą tą laiką jis manė, kad tiesiog maitina kirus ar pagerbia praeities prisiminimą. Bet iš tikrųjų jis gelbėjo. Kažkas buvo ten, tamsoje, kažkas laukė ir tikėjo, kad rytoj vėl atsiras duonos riekė.
Nuo to laiko namelyje prie kranto daugiau nebebuvo vienišos šviesos. Dabar Anri turėjo priežastį grįžti namo ne tik su laimikiu, bet ir su šypsena. O kiekvieną vakarą, eidamas į prieplauką, jis nebeuždėdavo duonos – jis laikydavo mažą ranką savojoje.
