Vyras išvažiavo į komandiruotę — ir negrįžo… dėl labai keistos priežasties

Mes buvome įpratę prie jo komandiruočių. Aleko darbas labai dažnai reikalaudavo kelionių — dvi ar trys dienos kitame mieste, susitikimai, klientai, viešbučiai ir begalinės ataskaitos. Nors man tokie periodai nepatikdavo, išmokau su tuo gyventi. Juokaudavome, kad truputį pasiilgti vienas kito netgi sveika.

Tą kartą jis išvyko antradienio rytą. Įprastas lagaminas, pora marškinių, nešiojamasis kompiuteris, kelioninis puodelis su arbata. Pabučiavo mane į kaktą ir pasakė: «Grįšiu penktadienį.» Aš palinkėjau jam sėkmės ir paprašiau nepamiršti nusipirkti duonos, kai grįš. Jis nusišypsojo ir pasakė: «Žinoma.»

Atėjo penktadienis. Ir praėjo.

Iš pradžių nesijaudinau. Jis ne visada spėdavo laiku — galėjo užsitęsti susitikimas, atidėti skrydį. Tačiau šį kartą jo telefonas tylėjo. Žinutės liko neperskaitytos. Nei kolegos, nei biuro darbuotojai nieko nežinojo apie tai, kur jis yra. Nieko negalėjo tiksliai pasakyti, ar jis tą dieną išvyko iš darbo, ar liko.

Po dienos kreipiausi į policiją. Prasidėjo tyrimai. Stebėjimo kamerų peržiūra. Telefonas — išjungtas. Banko kortelė — visiška tyla. Atrodė, tarsi jis tiesiog dingo. Be pėdsakų.

Po keturių dienų sulaukiau skambučio. Nežinomas numeris. Vyriškas balsas pasakė:

— Jūsų vyras yra čia. Jis gyvas. Tačiau kol kas negali su jumis kalbėti.

Aš apstulbau. Kur yra tas «čia»? Ką reiškia «kol kas negali kalbėti»?

Kitą dieną gavau laišką. Popierinį. Rašytą ranka. Jo raštas. Jo stilius. Jo parašas.

«Atsiprašau. Aš ne išprotėjau. Tiesiog… aš išlipau geležinkelio stotyje ir negalėjau važiuoti toliau. Pamačiau gatvę. Seną kioską su pyragėliais. Mergaitę, kuri priminė mūsų dukrą vaikystėje. Ir staiga supratau: nenoriu važiuoti ten, kur vykstu. Nežinau, ko noriu, bet tai tikrai ne tai. Aš likau. Paprasčiausiai atsisėdau ant suoliuko ir likau. Nors atrodė, kad viskas gerai, viduje jaučiausi tuščias. Man reikia pamąstyti. Surasti save. Aš tavęs nepalieku. Tiesiog negaliu tęsti, apsimesdamas, kad viskas yra gerai.»

Aš perskaičiau tą laišką gal dvidešimt kartų. Stengiausi suvokti: ar tai depresija? krizė? pabėgimas? o gal sąžiningumas? Nežinojau, ar turėčiau pykti ar bijoti. Paprasčiausiai nesupratau, kaip galima tiesiog išeiti — ne iš namų, o iš savęs.

Jis atsirado po dviejų savaičių. Paskambino pats. Susitikome. Jis sulysęs, tyliai kalbėjo. Daug kalbėjo. Apie tai, kad per ilgai ėjo netinkamu keliu. Kad norėjo būti idealus — ir prarado save. Kad norėtų pradėti iš naujo, tačiau nieko neprašo. Tiesiog prašo būti suprastas.

Mes neišsiskyrėme. Bet tapome kitokie. Pirmą kartą per daugelį metų pradėjome kalbėti nuoširdžiai. Ir aš iki šiol nežinau, ar tai buvo išdavystė — ar bandymas išsigelbėti. Tačiau žinau vieną dalyką: kartais keista priežastis iš tiesų yra tikroji. Tiesiog ją sunku priimti, kai esi įpratęs viską kontroliuoti.