Vyras spaudžia, kad neturime skirtis dėl vaikų. O aš manau, kad būtent dėl jų turėčiau skirtis

Vyras dar būdamas vaikinu gerdavo. Ne užsitęsusiais girtuoklystėmis, bet jei pradėdavo, tai dingdavo iš gyvenimo dviem dienoms. Jis visiškai nežinojo savo ribų ir būdamas girtas savęs nekontroliavo. Nesimušdavo, nebūdavo grubus, bet darydavo kažkokias nesąmones.

Galėjo tiesiog kažkur išvažiuoti ir prarasti pinigus kartu su dokumentais. Dingti kelioms dienoms, o tada pasirodyti, lyg nieko nebūtų nutikę. Kartą net sugebėjo nuvykti į kitą miestą.

Jaunystėje jis taip gerdavo retai, todėl man atrodė, kad su laiku tai praeis. Tiksliau, maniau, kad galėsiu jam padėti su tuo susitvarkyti. Sakau gi – jaunatviškas maksimalizmas veikė. Niekam neklausiau, nors mane perspėjo, kad nieko iš to neišeis.

O vyras gėrė, o tada prašė atleidimo ir prisiekė, kad taip daugiau nebus. Aš tikėjau. Bet po kelių mėnesių viskas kartojosi. Ir mano tėvams siaubui, aš ruošiausi tekėti už šio žmogaus.

Per mūsų vestuves jis negėrė, nes pažadėjo man. Buvau nepaprastai išdidi, man tai buvo ženklas, kad štai, jis keičiasi, mūsų gyvenimas bus naujas. Bet po dviejų dienų galėjau pastebėti, kad pažadai pažadais, o žmogus per akimirką nepasikeis.

Laikui bėgant tokiems alkoholiniams nuotykiams ėmė prisidėti ir kitos problemos. Dėl savo ypatybės vyras niekur ilgai neužsibūdavo darbe. Įsidarbina, kelis mėnesius padirba, tada “užmina ant butelio” ir dingsta kelioms dienoms. Natūralu, kad darbdaviams toks darbuotojas nereikalingas. Priversdavo išeiti.

Dirbti už abu teko man. Jei pirmuosius kelerius metus vyras dar stengėsi kažką taisyti, kovoti, tai vėliau tiesiog ėmė dirbti atsitiktinius darbus. Jis buvo patenkintas – butas mano, yra kur gyventi. Namie visada yra maisto, atostogoms uždirba, kodėl gi negyventi? O tuo metu girtavimai tapo vis ilgesni.

Supratau, kad reikia ne tik maldavimų, bet ir kitų priemonių. Vyras net buvo koduotas, bet man atrodo, kad jis apgavo. Nors po tokių pareiškimų jis tuomet pusę metų išvis negėrė. Tuo metu net pastojau, galvojau, kad dabar pagaliau viskas susitvarkys.

Bet kai tik vyras sužinojo, kad turėsime vaikų, jis vėl “nugriuvo”. Nors maniau, kad taip gali nutikti tik dėl neigiamų išgyvenimų, pasirodo, jam tiesiog reikėjo tinkamos priežasties. Ir jis ją rado.

Kiti penkeri metai šeima laikėsi ant mano užsispyrimo, vilties dėl šviesios ateities ir mano tėvų pagalbos. Iš anytos nebuvo jokios naudos. Ji kažkodėl manė, kad tai dėl manęs jos sūnus geria. Juk anksčiau jis toks namo negrįždavo, kaip dabar grįžta studentas po linksmybių.

– Nepasižiūrėjai į vyrą, dabar tai tavo kryžius. Aš užauginau normalų žmogų, jis dėl tavęs pradėjo smukti žemyn!

Paaiškinti, kad dėl manęs jis dar bent jau kažkaip laikosi ant paviršiaus, laikiau beprasmiška. Juk jai patogu visą kaltę suversti man, kam klausytis kitų versijų.

Neseniai galutinai supratau, kad laukti pokyčių beprasmiška, niekas nesikeis. Iškėliau vyrui sąlygą – arba jis nutraukia savo girtavimą, jei reikia – gydosi, kitaip aš skirsiuosi. Ir štai, vyras įsižeidė.

– Nori palikti vaikus be tėvo? Kas aš tau toks blogas? Kodėl mane kažkokiu alkoholiku pristatai?

Aiškinu, kad kai jis blaivus, yra nuostabus žmogus. Gaila tik, kad jis blaivus būna vis rečiau. Be to, tėvai ne visada galės mums padėti, o per penkerius metus jis taip ir nerado normalaus darbo. O aš jau pavargau viena tempti šeimą.

Tiesą sakant, nesitikėjau, kad vyras įsižeis, nes – už ką jam įsižeisti? Kad tiek metų kentėjau jo girtuokliavimą? Kad noriu normalios šeimos? Kad verčiu jį atsisakyti pražūtingo įpročio?

– Tu negali manęs atskirti nuo vaikų, jie mane myli, aš juos myliu!

Vaikai dar maži, jie nelabai supranta, kad tėtis geria, kaip arklys. Jiems jis yra geras ir juokingas tėtis, kuris žaidžia su jais, leidžia tai, ką draudžia mama, pasakoja pasakas. Bet tik tada, kai yra blaivus. Ir šių laikotarpių, pakartosiu, tampa vis mažiau.

Turiu dvi dukras, kurioms nenoriu savo pavyzdžiu rodyti, kad reikia kentėti šalia alkoholiko. Nors jis ir nėra agresyvus, tai nėra priežastis palikti viską taip, kaip yra. Geras tėtis – kol blaivus, dukrų prisimena, vos stiklinę pakelia – viskas, daugiau niekas jam nebereikalingas.

– Jei taip myli dukras, tada po skyrybų liaukis gerti, susirask normalų darbą ir parodyk, ką dėl jų gali padaryti. Kol kas tavo žodžiai yra tik žodžiai, – padėjau tašką šiame pokalbyje ir nunešiau dokumentus skyryboms.

Vyras sako, kad darau didelę klaidą, atskirdama jį nuo vaikų, kad tikra mama taip nepasielgtų. Bet aš manau, kad elgiuosi vaikų labui.