Vyras supyko, kad nejaučiu meilės jo sūnui. Bet ar privalau mylėti svetimą vaiką kaip savo?

Kai sutikau Mantą, buvau tikra, kad pagaliau radau savo žmogų. Brandų, protingą, su gyvenimo patirtimi. Ir taip, jis turėjo dešimtmetį sūnų – Tomą. “Mano dvi brangenybės,” – taip jis mus vadindavo. Iš pradžių man tai atrodė net miela. Juk vaikas – tai ne kliūtis, o dalis jo gyvenimo.

Tačiau viskas nebuvo taip paprasta.

Tomas atvykdavo pas mus kas antrą savaitgalį. Tais vakarais Mantas keisdavosi – tapdavo itin jautrus, perdėtai atidus ir, sakyčiau, beveik nematantis manęs. Tą suprasti buvo nesunku – jis pasiilgdavo sūnėno, norėjo atpirkti kaltę, kad gyvena ne su juo.

Iš pradžių stengiausi. Kepiau blynus, siūliau žaidimus, pirkau dovanas. Tomas buvo mandagus, bet visada atsargus. Net po kelių mėnesių jis man nepasakė nei vieno šilto žodžio. Jis visada kreipdavosi į tėvą, man tik mandagiai linktelėdavo.

Vieną dieną, kai Mantas užsižaidė kieme su Tomu, radau berniuko piešinį. Jame – trys figūros: jis pats, tėtis ir mama. Ne aš. Tikra jo mama, kuri gyveno kitame mieste. Man tėra neįtraukiamas fonas.

Kartą per pietus, kai Tomas atsainiai atstūmė mano ruoštus makaronus ir pareiškė, kad mama gamina skaniau, neišlaikiau:

– Gal tada reikėjo pasilikti ten?

Mantas pažiūrėjo į mane kaip niekad griežčiai.

– Tu net nebandai jo mylėti.

– Mylėti? – nesusilaikiau. – Jis man ne sūnus. Aš jo negimdžiau. Aš bandau būti gera, bet meilė neužauga per naktį. Ji turi augti abipusiai.

Tą vakarą mėgome tylėdami. Tomas, kaip visada, miegojo atskirame kambaryje. Aš – žinodama, kad kitą dieną teks vaidinti, jog nieko neįvykė.

Praėjo metai. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Tomas išaugo, pradėjo kartais užsukti pas mane į virtuvę, paklausti patarimo, papasakoti apie mokyklą. Nebebuvo svetimas. Bet… aš vis tiek nejaučiau tos motiniškos meilės, kurią, regis, visi tikėjosi pamatyti.

Mantas vis dar tyliai vylėsi, kad vieną dieną mes trys tapsime “tikra šeima”. O aš vis galvojau – ar tikrai kiekviena moteris, ištekėjusi už vyro su vaiku, privalo tapti motina? Ar negana būti saugia uoste, patikimu suaugusiu, kuris visada išklausys ir padės, net jei nevadinamas “mama”?

Ne kiekviena meilė vienoda. Ne kiekvienas ryšys turi vardą. Ir kartais, galbūt, svarbiausia – ne tai, kaip mes jaučiamės, o kaip elgiamės. Aš niekada nevadinsiu Tomo savo sūnumi. Bet aš jį gerbiu, saugau ir noriu jam gero. Ir galbūt to – bent jau dabar – užtenka.

Kaip manote – ar tikrai kiekviena moteris, kuri sukuria šeimą su vyru, turinčiu vaikų, privalo mylėti tą vaiką kaip savo?
Ar pakanka pagarbos, rūpesčio ir atsakomybės – net jei nesijauti kaip „mama“?