Vyrui nepatiko mano apvalumai, tad jis išėjo pas liekną, bet po 5 metų mes vėl susitikome

Ši istorija – visiškai tikra. Pasakoju tai, kas nutiko iš tikrųjų, nes daugiau nebegaliu laikyti visko savyje, man būtina apie tai išsikalbėti.

„Kai pagimdžiau vaiką, priaugau keletą papildomų kilogramų. Iš tikrųjų atrodžiau ne tokia stora, kaip daugelis kitų gimdyvių, bet svoris vis tiek šiek tiek padidėjo, ir su tuo teko sutikti.

Vyras iškart pradėjo dėl to priekaištauti, lyg galėčiau pakeisti savo figūrą iškart po gimdymo ir nenorėjo patikėti, kad man bus sunku grįžti į ankstesnį svorį. Jau nebežinojau, kaip reaguoti į jo įžeidinėjimus, tad pasirinkau tiesiog ignoruoti jo priekabes, tikėdama, kad anksčiau ar vėliau jis liausis.

Įdomiausia, kad jis manęs beveik niekada nepalaikė, tačiau anksčiau nebuvau pastebėjusi, jog jis taip tiesmukai elgiasi, lyg jam visai nerūpėtų mano figūra iki tol, kol šeimoje neatsirado vaikas.

Keista, bet kai pasiteiraudavau pažįstamų, kaip jų vyrai reagavo į tai, kad jos priaugo svorio, visos sakydavo, jog iš savo vyrų girdėjo tik palaikymo žodžius, tačiau man teko susidurti su priekaištais, kurie stipriai smogė mano savivertei.

Nesulaukęs, kol aš sulieknėsiu, jis susirado meilužę ir puikiai su ja leido laiką, man visiškai nieko apie tai nesakydamas. Žinoma, labai pergyvenau, kad mūsų santuoka gali subyrėti dėl naujos jo jaunos mylimosios, tačiau ir toliau tikėjau, kad anksčiau ar vėliau viskas susitvarkys, o Nikas vėl skirs daugiau dėmesio šeimai.

Koks buvo mano nustebimas, kai kartą grįžusi namo pastebėjau, jog iš spintos dingo visi Niko daiktai, o jis pats paliko mažą raštelį, jog palieka mane ir išeina pas lieknesnę merginą.

Taip ir nutiko, kad teko vienai pasirūpinti ir išlaikyti naujagimį, nes net nesitikėjau jokios pagalbos iš buvusio vyro. Buvo sunku susitaikyti su tuo, kad žmogus, kuris kadaise buvo man toks artimas, vis dėlto nusprendė mane palikti pačiu sunkiausiu mano gyvenimo momentu. Manau, kad apie tai, kokia sunki buvo mano kasdienybė, neverta nė pasakoti – dauguma moterų, atsidūrusių panašioje situacijoje, mane puikiai supras.

Pavargau nuolat bandyti grąžinti mūsų ir taip netvirtus santykius, tad nusprendžiau, kad kitą kartą daug atsakingiau rinksiuosi gyvenimo partnerį, nes antrąkart užlipti ant to paties grėblio neketinu.

Nuo tada mano gyvenime įvyko daug pokyčių – nusprendžiau įsigyti augintinį, kuris padėjo man jaustis daug geriau, nors ir supratau, kad tam reikia nemažai dėmesio. Be to, keldavausi kiekvieną rytą ir išeidavau sportuoti, ir netrukus pastebėjau, kaip mano sveikata pradėjo gerėti, o aš per trumpą laiką numečiau svorio.

Pamažu pradėjau vis daugiau laiko skirti sportui ir jau po pusmečio nebegalėjau įsivaizduoti savo gyvenimo be jo. Įdomiausia, kad sportas padėjo pamiršti buvusį vyrą, su kuriuo ir taip turėjau daug nemalonių prisiminimų. Mano vaikas taip pat augo sportiškas, tad pradėjau užsiimti su juo fiziniais pratimais, kai tik jis išmoko vaikščioti.

Be to, po metų gavau stabilų darbą su geru atlyginimu ir puikų kolektyvą, kuriame žmonės visada mokėjo palaikyti vieni kitus bei duoti gyvenimiškų patarimų. Priėmiau galutinį sprendimą, kad dirbsiu toje įmonėje iki gyvenimo pabaigos, nes malonesnių žmonių dar niekada nebuvau sutikusi. Taip pat visada rasdavau laiko sporto salėje, kol sūnus buvo darželyje.

Iš savo trenerio visada sulaukdavau puikių patarimų, kurie tikrai padėjo apsispręsti, kokius pratimus verta daryti. Nenuostabu, kad per keletą metų sugebėjau numesti net dešimt kilogramų, visai nesitikėdama, jog tokį rezultatą pasieksiu taip greitai.

Manau, kad jei mane pamatytų buvęs vyras per treniruotes, jis tikrai įsimylėtų mane iš naujo, nes tokios figūros daugelis sportiškų moterų nepasiekia net po daugybės metų treniruočių.

Keisčiausia, kad visai netyčia vėl susitikau buvusį vyrą, kuris pirmąkart susitikęs manęs net nepažino. Pasirodo, kad Nikui norėjosi pamatyti savo sūnų, kai sužinojo, jog manęs tuo metu nebuvo namuose.

Smagiausia buvo tada, kai vakare grįžau namo ir sutikau jį prie laiptinės, o jis paklausė, ar turiu raktą nuo durų, kad galėtų užeiti pas sūnų. Iš pradžių net pamaniau, kad jis juokauja, apsimesdamas, kad mes nepažįstami, tačiau vėliau supratau, kad jis manęs tikrai neatpažino.

Tą akimirką man pasidarė labai juokinga, todėl nuslėpti emocijų tiesiog nebegalėjau ir prisipažinau Nikui, jog esu jo buvusi žmona. Jis net išsižiojo iš nuostabos, nepatikėdamas savo akimis.

— Ar tai tikrai tu? Nemeluoji? O gal tu jos draugė, kuri bando ją apsaugoti? – po kelių sekundžių su šypsena paklausė jis.

— Jei netiki, tai dink iš mano namų. Beje, aš tau neleisiu matytis su sūnumi, nes anksčiau jo tau niekada nerūpėjo!

Vyras staiga paniuro, nuleido galvą ir nuėjo link išėjimo, suprasdamas, kad su manimi nesugebės užmegzti normalaus pokalbio.“