Žvirblis kiekvieną rytą atskrisdavo į senolio balkoną – vieną dieną jis atnešė kažką stebuklingo

Kiekvieną rytą, lygiai 7:30, ponas Edvardas atverdavo balkono duris, pastatydavo ant stalelio puodelį šiltos arbatos ir trupindavo duoną ant turėklų. Jis nieko nelaukė – tiesiog darė tai iš įpročio. Jau antrus metus iš eilės pas jį atskrisdavo tas pats žvirblis. Mažas, triukšmingas, su šiek tiek apšepusiu sparneliu. Edvardas pavadino jį Ponuliu Pūku.

Žvirblis visada pasirodydavo tiksliai. Pirmiausia tupdavo ant turėklų, čiulbėdavo, lyg sveikindamasis, o tada imdavosi trupinių. Kartais Edvardas jam kalbėdavo. Pasakodavo apie orą, prisimindavo jaunystę, skaitydavo garsiai laikraščio ištraukas. Paukštelis, rodos, klausydavo.

Kaimynai šypsojosi, žvelgdami į jį. Vieniems tai atrodė keista, kitiems – miela. Tačiau pačiam Edvardui tai tapo svarbia dienos dalimi. Nuo tada, kai neteko žmonos, o vaikai išsikraustė į kitus miestus, jam liko tik nedaug bendravimo. Ponulis Pūkas tapo gyvu priminimu, kad net ir būnant vienam galima jaustis ne vienišam.

Ir štai vieną dieną, kai Edvardas vėl atvėrė duris ir išbėrė trupinius, žvirblis atskrido ne vienas. Savo mažame snapelyje jis laikė ploną grandinėlę. Metalinis spindesys ryto saulės spinduliuose buvo netikėtas. Paukštelis atsargiai padėjo grandinėlę ant stalelio ir nutūpė ant turėklų.

Edvardas su nuostaba paėmė radinį. Tai buvo medalionas. Senovinis, ovalus, su užsegimu. Viduje – išblukusi nuotrauka: jauna moteris su švelnia šypsena ir pažįstamomis akimis. Jis ją iš karto atpažino. Tai buvo Marta – jo žmona. Nuotrauka iš laikų, kai jie tik pradėjo draugauti.

Širdis ėmė stipriai plakti. Jis negalėjo suprasti, kaip paukštelis galėjo surasti šį daiktą. Jų medalionas buvo pamestas prieš daugelį metų, kai jie kraustėsi. Visi manė, kad jis prarastas visam laikui. O dabar jis gulėjo jam delne.

Kitą dieną Edvardas rado senoje dėžėje raštelį: «Išsaugosiu visam laikui. E.» Kadaise jis buvo įdėtas į tą patį medalioną. Edvardas užsimerkė. Pirmą kartą po daugelio metų jis pajuto ne liūdesį, o šilumą.

Dabar balkone, šalia puodelio ir trupinių, stovėjo nedidelis rėmelis su Martos nuotrauka. O Ponulis Pūkas ir toliau skraidė. Jis buvo ne tik paukštis, bet ir rytinis svečias, kuris kažkada sugražino Edvardui kruopelę praeities.

Kartais, kad prisimintum, kas iš tiesų esi, tereikia, kad kažkas mažas ir sparnuotas tau apie tai primintų.