Tu išėjai, palikdamas tik tuštumą ir prisiminimus, o tavo švelnūs žingsniai daugiau neprižadins manęs rytais…
Tu išėjai, ir pasaulis tapo visiškai kitoks… Mes kartu praleidome 12 metų, kupinų šilumos ir meilės. Tu buvai ne tik katinas – tu buvai mano ramstis, mano mažas paguodos šaltinis sunkiais momentais. Ačiū už kiekvieną minutę, kai dovanodavai man savo meilę ir jaukumą. Tu visada liksi mano širdyje.
Rytais, prabudus, iš įpročio įsiklausau į tylą, bandydama išgirsti tavo lengvus žingsnius ar tylų murkimą, kuriuo tu žadindavai mane, reikalaudamas dėmesio ir pusryčių.
Bet tyluma tapo kitokia – šalta ir tuščia. Tavo mėgstama pagalvėlė prie lango, kur tu taip mėgdavai miegoti, šildydamasis saulės spinduliuose, dabar taip pat liko tuščia. Aš vis dar matau, kaip tu susirietei ten kamuoliuku, užmerkęs akis, mėgaudamasis jaukumu ir ramybe.
Mes su tavimi visada leisdavome vakarus kartu – tu įsitaisydavai šalia manęs, kai aš skaitydavau knygą ar žiūrėdavau filmą. Tu niekada nebuvai pernelyg įkyrus, tiesiog gulei netoli, tyliai murkdamas, leisdamas suprasti, kad aš ne viena.
Sunkiais laikais, kai pasaulis atrodė pilkas ir beviltiškas, tu vien savo buvimu priminei man, kad viskas bus gerai, kad aš ne viena.
Tu buvai šalia tiek džiaugsme, tiek liūdesyje. Kai verkdavau, tu ateidavai pas mane, trindavaisi į koją ar užsilipdavai ant kelių, tarsi norėdamas pasakyti: „Aš čia, aš su tavimi“. Visada stebėjausi, kaip tu jautei mano būseną, lyg suprasdavai mane geriau nei bet kas kitas.
Bėgant laikui, tu pasenai, mažiau šokinėjai ir bėgai, bet tavo smalsumas ir būdas nepakito. Tu vis tiek mėgdavai stebėti paukščius pro langą, lydėdamas juos akimis, tarsi ruošdamasis šokti į juos.
Bet šuolis liko tik svajone – tau jau nepakako jėgų. Žinojau, kad tavo laikas artėja prie pabaigos, bet negalėjau susitaikyti su mintimi, kad vieną dieną tavęs nebus.
Kai tavęs daugiau nebeliko, supratau, kaip tuščias tapo mano namai be tavo buvimo. Viskas aplink primena tave: tavo žaislas, kurį taip mėgai nešioti po butą, dubenėlis, į kurį jau nebėra prasmės dėti maisto, ir net tavo švelnios plaukelės, kurios vis dar atsiranda pačiose netikėčiausiose vietose.
Dažnai pagaunu save, kad laukiu tavęs, kad tuoj tu išlįsi iš už kampo, sumiauksi, reikalaudamas dėmesio ar tiesiog įsitaisysi prie mano kojų.
Aš suprantu, kad tu išėjai į geresnę vietą, kur nebėra skausmo ir baimės, kur tu vėl jaunas ir kupinas jėgų. Stengiuosi guostis šia mintimi, bet širdyje vis tiek skauda. Tu buvai mano mažas pūkuotas angelas, ir net dabar jaučiu, kad tu kažkaip šalia, nematomu buvimu šildai mano sielą.
Tu buvai daugiau nei tiesiog naminis gyvūnas. Tu buvai draugas, bendrininkas, šeima. Tavo 12 metų – tai ne tik skaičius, tai visas gyvenimas, pripildytas šiltų prisiminimų ir laimingų akimirkų.
Ačiū tau už kiekvieną dieną, už kiekvieną akimirką, kurią praleidome kartu. Tu visada liksi mano širdyje, mano mylimas katinėlis Pipo.
