Iš vargšo kiemsargio į laimingą draugą. Benamio šuns istorija

Mažai kas ryžtasi pasiimti iš gatvės valkataujantį šunį. Daugelis mano, kad jį ir gydyti teks, blusas naikinti, o ir užauga ne toks gražus, kaip grynaveislis.

Tačiau kai kurie žmonės vis tiek pasiima benamius šunelius ir myli juos ne mažiau, nei jie turėtų šunį su gera genealogija.
Vienoje šeimoje gyveno katė ir sutuoktiniai neplanavo pasiimti šuns.

Kartą šeimos galva išvažiavo į sodą ir paskui jį ėmė bėgti šunelis. Tai jam pavyko sunkiai, kadangi šlubavo viena kojyte. Taip mažylis atbėgo iki pat sodo. Vyrui pasidarė gaila mažylio, kuris atrodė toks nelaimingas, kad jis atidavė jam pusę sumuštinio. Šunelis iš pradžių bijojo eiti prie maisto, bet paskui įsidrąsino ir sušveitė viską iki paskutinio trupinėlio.

Kai sodininkas važiavo atgal į miestą, mažylis vėl bėgo iš paskos. Vyras pagailėjo šuniuko ir nusprendė išgydyti jo letenėlę ir atiduoti kam nors iš pažįstamų. Iš pradžių sutuoktinė buvo prieš šunelį, bet kai šunelį gydė, prie jo prisirišo abu. Taip vyras su žmona nusprendė pasilikti augintinį sau. Kalytę pavadino Gerda.

Po kurio laiko ji pavirto žaviu ir geru augintiniu. Kai kurie poros draugai nesuprato, kam šie pasiėmė neveislinį šuniuką. Tačiau sutuoktiniai mano, kad genealogija neturi reikšmės, jų Gerda geresnė už bet kokį šunį su pasu. Nereikia bijoti šunelių iš gatvės ar iš prieglaudos, jie užauga atsidavusiais ir mylinčiais draugais.