PASAKĖČIA APIE KETURIAS ŽVAKES: PERSKAITYSITE PER MINUTĘ, BET JI PRAVARTI VISAM GYVENIMUI

Keturios žvakės ramiai degė ir po truputį tirpo. Buvo taip tylu, kad galėjai girdėti, kaip jos kalbasi.

Pirmoji pasakė:

– Aš – Ramybė… Deja, žmonės nemoka manęs saugoti. Manau, kad man nelieka nieko kito, kaip tik užgesti! Ir žvakės liepsna užgeso.

Antroji vos girdimai ištarė:

– Aš – Tikėjimas… Deja, niekam manęs nereikia. Žmonės nenori nieko girdėti apie mane, todėl man nėra prasmės degti toliau. Vos ji nutilo, pūstelėjo lengvas vėjelis ir užgesino žvakę.

Trečioji žvakė susijaudino:

– Aš – Meilė… Man nebėra jėgų palaikyti savo liepsną. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie nekenčia net tų, kurie juos myli, o labiausiai savo artimuosius, – pasakė ji ir užgeso.

Staiga į kambarį įėjo berniukas ir, pamatęs tris užgesusias žvakes, išsigandęs sušuko: – Ką jūs darote!? Jūs turite degti, aš bijau tamsos! – verkė jis.

Ketvirtoji žvakė prabilo: – Nebijok ir neverk! Kol aš degu, visada galima uždegti kitas tris žvakes.

Aš – Viltis. Tegul Vilties liepsna visada dega jūsų sieloje!