Pradėjau ieškoti būdų, kaip pensijoje taupiai pasirūpinti savimi, o galiausiai sukūriau verslą

Visada rūpinausi savo išvaizda. Į darbą eidavau vilkėdama dailias sukneles – mūsų įmonėje griežto aprangos kodo nebuvo. Manikiūras, šukuosena, kvepalai – visa tai buvo svarbi mano gyvenimo dalis.

Prisipažinsiu, bijojau, kad išėjusi į pensiją nebegalėsiu išlaikyti tokio paties lygio. Kai nebereikia kasdien išeiti į žmones, kartais tingisi pasirūpinti savimi. Be to, pajamos sumažėja – už vien pensiją grožio salonuose nepavaikščiosi.

Vos išėjusi į pensiją atsisėdau ir surašiau, kokių reikalavimų sau noriu laikytis. Tuo pačiu pagalvojau, kaip būtų galima sutaupyti. Nusprendžiau pati dažyti plaukus ir tvarkyti antakius. Tačiau nuo priauginamų nagų atsisakiau – juos pakeičiau įprastu manikiūru.

Patiko man lankytis pas meistrę, kuri daro paprastą manikiūrą – greitai ir nebrangiai. Žinoma, nebeliko tų prabangių dailintų nagų, bet rankos prižiūrėtos, o tai svarbiausia.

Stebėdama meistrę, kaip ji dirba su mano nagais, man kilo mintis. Juk galima to išmokti pačiai – nieko ypatingo čia nėra! Ir pati pasirūpinti rankomis, nesilankant salone.

Kadangi nemėgstu ilgai delsti, kitą dieną užsirašiau į kursus. Pasirinkau tik vieną programą – paprastą manikiūrą. Išmokau per savaitę ir sumokėjau visai nedaug.

Įsigijau gražių lakų ir viską, ko reikia manikiūrui. Ir atsirado tikras džiaugsmas – pati profesionaliai ėmiau rūpintis savo rankomis.

– Mama, jei tau trūksta pinigų, galėjai pasakyti, – su lengvu nepasitenkinimu tarė mano dukra Veronika, – mielai tau pervesčiau pinigų nagams.
Ji su meile žvelgė į savo ilgus, ryškiai raudonus, labai dailius nagus. Aš taip pat nejučia žavėjausi jais. Ir pati anksčiau tokius turėjau.

– O man rezultatas patinka! Ir mano nagai nesugadinami, kaip būna priauginimo metu, – atsakiau jai.

Pastebėjau, kad moterys mano amžiaus vis labiau domisi mano nagais. Ir kaimynė, ir mano sesuo Natalija, ir buvusi kolegė Marija – visos norėjo turėti prižiūrėtas rankas paprastu būdu.

Kadangi pensijoje turiu daugiau laiko, periodiškai padėdavau joms draugiškai. Visos likdavo patenkintos. Žinoma, nenorėjau iš artimų žmonių imti pinigų. Bet merginos buvo dėkingos: viena paliko šokoladą, kita gėlytę ar dar ką nors malonaus. Kartą sesuo pareiškė, kad jei nuolat ateina pas mane, tai ir mokės už paslaugas.

Sutarėme, kad imsiu pusę kainos, palyginus su salonų tarifais. Draugėms sutaupymai, o man pensijoje – papildomos pajamos.

Mano dukra, pamačiusi šią veiklą, nustojo kritikuoti. Net pasakė, kad mama šaunuolė. O vėliau ji skundėsi, kad po priauginimo jos nagai tapo labai silpni. Nuo tada pradėjau rūpintis ir jos nagais.

Ji – tikra išradinga moteris. Jai vis norisi ko nors įdomaus. Iš jos išmokau daryti paprastus piešinėlius – gėlytes, žuveles, paukštelius.
Taip palaipsniui rūpinimasis savimi virto nedideliu verslu. Nedideliu, nes nenoriu priimti visiškai svetimų žmonių savo namuose. O su artimaisiais – vienas malonumas: ir pasikalbėti galima, ir naudingą darbą atlikti, ir užsidirbti.

Beje, pradėjau galvoti apie veiklos plėtrą. Noriu išmokti kirpėjos amato ar masažo. Būtų šaunu įvaldyti ir pedikiūrą.
Man reikia tokio hobio, kuris, kaip dabar sakoma, leistų užsidirbti. Ir kodėl gi ne – pirmosios klientės jau yra, ir jos nekantriai laukia, kada jų mėgstama meistrė išmoks naujų gudrybių.