«Visada atsisėdu šalia to, kuris vienas» — paprasta taisyklė, kuri pakeitė jo gyvenimą

Oliveris išgalvojo šią taisyklę dar mokykloje. Jis neprisiminė, kas būtent paskatino — galbūt tas pietų metas, kai jis pats liko vienas prie stalo valgykloje, o gal mergaitė su liūdnomis akimis ant suoliuko mokyklos kieme. Tada jam buvo dešimt, ir jis staiga nusprendė: «Jeigu matau kažką vieną — atsisėsiu šalia». Tiesiog taip. Be žodžių. Be priežasčių.

Nuo to laiko taisyklė išliko su juo.

Universitete jis dažnai prisėsdavo šalia tų, kurie laikė kavą ir žiūrėjo į vieną tašką. Parke — šalia pensininkų, kurie tarsi skaitė laikraštį, bet labiau įsižiūrėdavo į praeivių veidus. Autobuse — šalia paauglių su nuleistomis akimis ir ausinėmis, kurios įjungtos ne muzikai, o kad negirdėti pasaulio.

Jis nekalbėjo daug. Neįsikalbinėjo. Tiesiog būdavo. Kartais paklausdavo: «Kaip diena?» Kartais tiesiog linktelėdavo, kad žmogus suprastų — jį pastebėjo.

Kartą kavinėje jis atsisėdo šalia vyro su paltu. Tas pažvelgė su nuostaba, bet nieko nesakė. Po dešimties minučių jie pradėjo kalbėtis. Po dvidešimties — juoktis. O po savaitės tas vyras, Henrikas, tarė:
— Tąkart tu pakeitei mano dieną. Aš ketinau važiuoti ne namo. O tu — tiesiog atsisėdei šalia. Tarsi žinojai.

Oliveris nežinojo. Jis tiesiog laikėsi savo vaikystės taisyklės.
Metai bėgant taisyklė tapo jo pačio dalimi. Jis ne visada gelbėjo kažką. Bet kiekvieną kartą jautė: vienatvė traukiasi, kai esi šalia. Net jei minutėlei. Net jei tyliai.

Kartą jis papasakojo apie šią taisyklę kolegei — ir ji nustebo:
— Ar tu nebijo, kad tave palaikys keistu?
— Ne, — atsakė jis. — Aš bijau, kad kažkas lauks bent žvilgsnio. Ir to net negaus.
Kartais jam norėjosi, kad kas nors pats atsisėstų šalia. Tiesiog taip. Be priežasties. Kartais tai nutikdavo. Tokiu atveju jis tylėdavo ir dėkojo sau.

Jis netapo herojumi. Nieko didingo neišrado. Tiesiog buvo tas, kuris atsisėda šalia. Ir vieną dieną ant suolelio parke, kur jis atsisėdo šalia moters su šunimi, ji staiga pasakė:
— Mano vyras visada taip darė. Atsisėsdavo šalia tų, kurie vieni. Tai buvo jo taisyklė. Aš maniau, kad tokių daugiau nėra.

Oliveris pažvelgė į ją ir nusišypsojo:
— Reiškia, pasaulis vis dėlto moka perduoti svarbius dalykus.

Ir tą akimirką jis suvokė: net pačia paprasčiausia taisyklė gali keisti gyvenimus. Ne garsiai. Ne iškart. Bet patikimai. Po vieną širdį vienu metu.