Moteris, kuri kiekvieną dieną rašo atviruką kaimynui seneliui, kad jis nepamirštų, jog yra svarbus

Marija iš pradžių jo nepastebėjo. Jis gyveno šalia esančiame laiptinės aikštelėje, retai išeidavo, visada toje pačioje paltinėje su nusidėvėjusiomis sagomis ir lazdele, kurią atsargiai padėdavo prie suolelio. Jo vardas buvo Artūras, ir gandais sklindančios žinios teigė, kad jam jau virš aštuoniasdešimties. Vaikų jis neturėjo, žmona mirė prieš daug metų, o dabar jis gyveno vienas, bute, iš kurio matėsi seniai nepasikeitęs kiemas.

Vieną dieną Marija pamatė, kaip jis ilgai stovi prie pašto dėžučių, atidaro savąją, pažvelgia į vidų… ir vėl uždaro. Tuščia. Jis nelaukė sąskaitų – jis laukė dėmesio.

Tą vakarą Marija parašė pirmąjį atviruką. Rado dėžutėje seną su levandų laukais ir kruopščiai išrašė:
„Labas rytas, Artūrai! Šiandien saulė išlindo 8:17. Tikiuosi, kad ją pastebėjote. Šypsokitės jai – ji tikrai to laukia.“

Be parašo. Tiesiog įdėjo ir numetė į jo dėžutę.

Kita diena – antrasis.
„Prie stoties parduotuvėje atsirado šviežios bandelės. Močiutė Klara sakė, kad dabar bandelės su cinamonu. Gal užsuksite?“

Ji rašė kasdien. Oras, stebėjimai pro langą, atsitiktinės geranoriškos mintys, patarimai, kaip prižiūrėti pelargonijas, eilėraščiai, net anekdotai. Jos žinutės buvo paprastos, tačiau kiekvienoje – dalis rūpesčio.
Per savaitę Artūras pradėjo dažniau išeiti prie suolelio. Po dviejų – nešiojosi rankose atviruką, skaitė jį garsiai, lyg įžiūrėtų nematomą šypseną tarp eilučių.

Marija viską darė tyliai. Niekas nežinojo, kas rašo šiuos laiškus. Ir jai tai nebūtina buvo žinoti.

Kartą, einant pro suolelį, ji išgirdo, kaip Artūras sako praeiviui:
— Žinote, dabar kiekvieną dieną mano šventė. Kas nors mane atsimena. Tai reiškia, kad aš vis dar čia esu.

Ir Marija suprato: tai buvo reikalinga ne tik jam. Tai buvo reikalinga ir jai. Priminimas, kaip lengva dovanoti šilumą. Be priežasties. Be vardo. Tiesiog todėl, kad tai įmanoma.

Praėjo pusė metų. Atvirukai tapo įprasta gyvenimo dalimi. O vieną dieną Artūras atsakė – nelygiu raštu ant seno atviruko:
„Ačiū. Tu darai mano dienas šviesesnes. Aš nežinau, kas tu esi, bet tu – mano draugas.“

Marija ilgai žiūrėjo į šias eilutes. O paskui nusišypsojo. Nes žinojo: draugystė ne visada prasideda paspaudus ranką.

Kartais ji prasideda nuo vieno voko. Ir tęsiasi, kol yra širdis, pasirengusi priminti kitam: tu svarbus. Tu reikalingas. Tu – ne vienas.