Kaltinu save, kad nepadėjau senutei gatvėje, kai jai to reikėjo

Niekada neduodavau išmaldos, bet ta senutė su juokinga pilka berete buvo išimtis. Juk ji net neprašė. Tiesiog mačiau, kaip kažkas kartkartėmis įbruka jai į rankas pinigų.

Aš net nežinojau jos vardo. Ji visada atrodė tvarkinga, jos drabužiai visada buvo švarūs, bet tvarkingi.

Kai matydavau močiutę, lįsdavau į kišenę ir ieškodavau smulkių banknotų. Visada paduodavau jai kelis popierėlius, o ji dėkodavo nuleidusi akis.

Kartais ji net papurtydavo galvą ir pasakydavo:

– O kodėl tiek daug. Telaimina tave Dievas.

Ji nekalbėjo, ir man to nereikėjo. Bet vieną dieną neturėjau pinigų. Taigi pasiūliau močiutei ką nors nupirkti.
Jos veidas nušvito ir ji atsakė su vaikišku džiaugsmu:

– Aš taip noriu aguonų bandelės! Ji čia parduodama!

Ir parodė pirštu į duonos parduotuvę. Nubėgau į parduotuvę, nusipirkau keturias aguonų bandeles, pridėjau duonos, pakelį arbatos ir butelį pieno.

Senelė susijaudino ir sušuko:

– Kokia daugybė daiktų. Man ir mano seneliui po bandelę šiandien, o dar liks ir rytojui!

Kitą kartą, kai susitikome, ėjau nuo mamos su maišeliu keptos žuvies.

Pamatęs močiutę apsidžiaugiau ir padaviau jai maišelį su žuvimi.

– Žuvis! Mes su seneliu ją suvalgysime, o katiną pavalgydinsime!

Nieko, močiutė irgi turi katę.

Vakare papasakojau draugei Linai apie savo močiutę. Ji iš karto sušuko:

– Taip, aš ją pažįstu, ji mano kaimynė. Taip, ji gyvena su seneliu, bet jam nelabai gerai.

Paskui gyvenimas pasuko per daugybę įvykių, ir aš pamiršau apie senutę.

Tą lemtingą vakarą buvau baisios nuotaikos. Ant manęs šaukė viršininkas, o kaimynė paskambino ir pasakė, kad ją plūstu. Bėgau namo taip greitai, kaip tik galėjau.

Pažįstama močiutė buvo pakeliui. Ji niekada nieko neprašydavo, visada pati ją vaišindavau. Arba duodavau jai pinigų. Bet jos akyse buvo matyti prašymas. Ji žiūrėjo į mane su tokia viltimi. Priėjau arčiau, bet neketinau sustoti.

Senelė ištiesė man rankas ir bandė kažką pasakyti, bet aš ją atstūmiau:

– “Aš neturiu tam laiko!

Ir bėgau toliau. Girdėjau, kaip ji tyliai pasakė: “Dukra, palauk!”

Kitą dieną Lina atėjo pas mane. Kažkodėl iškart paklausiau jos apie močiutę. Lina padarė apvalias akis:

– Oho, kaip tu apie ją prisiminei. Senelė vakar mirė.

– Kaip ji mirė? Bet aš ją mačiau vakar po pietų….

– Taip, sako, senelė mirė šįryt, jai pasidarė bloga, ji išbėgo į lauką kviestis pagalbos. Bet jie jai laiku nepadėjo. O vakare senelės jau nebebuvo.

Aš nebegalėjau jos klausytis.

Pasirodo, vakar, kai močiutė ištiesė į mane rankas ir prašė liautis, ji maldavo pagalbos!

Jaučiausi taip blogai. Vos spėjau sulaukti, kol Lina išeis, verkiau. Taip norėjau atsukti laiką atgal ir padėti tai nelaimingai moteriai!

O, jei senelis būtų gyvas! Būčiau bėgęs jam padėti ir savo akyse būčiau pasiteisinęs! Ir vėl, ir vėl ašaros mane dusino!

Ir tada mane užklupo mintis. Surinkau Likos numerį ir sušukau į ragelį:

-Linaa, kur katinas?

– Koks katinas?

– Na, močiutės katinas. Senelė ir senelis mirė. O jie turėjo katiną, kur jis?

Lina pažadėjo išsiaiškinti gyvūno likimą. Netrukus ji pasakė, kad katė tebėra mirusių šeimininkų bute, ją šeria kaimynė. Tačiau netrukus gyvūnas keliaus į prieglaudą.

Oi, ne! Taip neatsitiks. Katė neis gyventi į prieglaudą. Akimirksniu apsirengiau ir nubėgau į namą, kuriame gyvena Lina. Draugė nustebusi pažvelgė į mane. Na, iš išorės atrodė, kad aš išprotėjau.

Tebūnie taip! Tegul atrodau išprotėjusi. Bent jau grįžau namo su gražiausia pasaulyje nuskriausta kate!

Jis greitai apsigyveno namuose, išmoko eiti į tualetą į kraiko dėžę ir labai gerai valgė. Mes labai gerai sugyvenome.

Ir katinas dažnai žiūrėdavo pro langą. Kartais žiūrėdavo į praeinančius žmones. Galbūt tikėjosi tarp jų pamatyti močiutę su juokinga pilka berete.