Kartą rytą atradau, kad mano namą apmėtė kiaušiniais, o mano kiemą nubėrė šiukšlėmis — atsakymas ant pašto dėžutės viską išaiškino

Aš pabudau nuo keistų garsų. Kažkas beldėsi į langą, o tada išgirdau, kaip kažkas dusliai trenkėsi į duris. Širdis susispaudė iš nerimo. Atsikėliau iš lovos, priėjau prie lango ir patraukiau užuolaidą.

Tai, ką pamačiau, privertė mane sustingti.

Mano namą buvo užpuolę kiaušiniais, jų geltoni dryžiai tekėjo sienomis. Po kiemą buvo išmėtyti šiukšlių maišai, kartoninės dėžės, popieriaus skiautės. Vartai buvo plačiai atidaryti, tarytum kas būtų juos stipriai atvėręs.

Bet keisčiausia buvo tai, kas vyko ant pašto dėžutės. Ten kabėjo popieriaus lapas, kurį švelniai plaikstė ryto vėjas. Virpėdama nuo nesupratimo, išėjau laukan, stengdamasi neatsistoti ant šiukšlių, ir lėtai nuplėšiau raštelį.

“Tu vis tiek jo nepasieks. Jis visada grįžta ten, kur jam gera. Tai tik laiko klausimas.”

Perskaičiau raštelį kelis kartus. Ką tai reiškia? Kas jį paliko?

Viduje kilo nemalonus jausmas, lyg kas nematomo stovėtų šalia ir stebėtų mano reakciją.

Nesu turėjusi su niekuo konfliktų. Paskutinius keletą metų po skyrybų gyvenau ramų, apmąstytą gyvenimą. Mano santuoka baigėsi prieš trejus metus, kai mano vyras, Maiklas, pasitraukė pas kitą moterį. Sunkiai išgyvenau tą laikotarpį, bet nelaikiau ant jo pykčio. Jis pasirinko, o aš su laiku išmokau gyventi be jo.

Tačiau štai kas keista… Prieš metus jis man paskambino. Jo balsas buvo pavargęs, lyg gyvenimas būtų iš jo paėmęs daugiau, nei jis tikėjosi atiduoti.

“Atsiprašau už tai, kad tada viską sugadinau,” — jis pasakė.

“Apie ką kalbi?”

“Tiesiog… man buvo gera su tavimi. Tu buvai man namai.”

Iki susikalbėjo jis su manimi ramiai. Maiklas liko praeityje, ir aš nenorėjau iškasti jo klaidų. Mes pasikalbėjome, jis palinkėjo man laimės, ir nuo tada jo nemačiau.

Bet dabar žiūrėjau į šį raštelį ir staiga supratau. Kažkas mano, kad jis grįžo pas mane.

Tą dieną jaučiausi nerami. Vakare aš priėjau prie lango ir sustingau. Kitoje kelio pusėje, prie gatvės šviesos stulpo, stovėjo moters figūra. Ji nesijudino, tiesiog žiūrėjo mano namo link.

Aš lėtai išėjau į prieangį.

— Kas jūs esate? — garsiai paklausiau.

Figūra sujudėjo, tada žengė arčiau. Šviesa iš gatvės lempos apšvietė jos veidą, ir aš ją atpažinau.

Tai buvo Emilija — ta pati moteris, dėl kurios mano vyras išėjo kitur.

Ji atrodė pavargusi, veidas buvo liesas, akys pilnos pykčio, bet po tuo pyku slypėjo kažkas daugiau — nuovargis? Nusivylimas?

— Taigi, priėmei jį atgal, ar ne? — jos balsas buvo pilnas tulžies.

Aš suraukiau lūpas.

— Apie ką tu kalbi?

Ji karčiai nusijuokė.

— Nemeluok. Žinau, kad jis vėl pas tave. Jis paliko mane. Tiesiog susirinko daiktus ir išėjo. Ir dabar tu švenčiu pergalę, ar ne?

Giliai įkvėpiau, dabar viskas tapo aišku.

— Emilija, jis nėra pas mane. Jau daugiau nei metus jo nemačiau.

Ji sustingo.

— Nemeluok.

— Nemeluoju.

Ji staigiai atsisuko, lyg norėtų išeiti, bet tada vėl pažvelgė į mane.

— Tad kodėl jis kalbėjo apie tave? — jos balsas virpėjo. — Jis visą laiką mane su tavimi lygino. Jis sakė, kad tu kitokia. Kad su tavimi būdavo… kitaip. Bet juk tu tiesiog nuobodi! Tu verdu sriubas, mezgi vakare ir gyveni kaip sena močiutė. Tai kodėl? Kodėl jis nesugebėjo tavęs pamiršti?

Man jos buvo gaila.

— Nes tai ne apie mane, Emilija. Tai apie jį.

Ji žiūrėjo į mane kelias akimirkas, tada stipriai suspaudė lūpas ir atsisuko.

— Aš tavęs nekentėjau, — tyliai ištarė ji. — O tu net nežinojai apie tai.

Aš tylėjau.

— Atsiprašau už kiemą, — pridūrė ji, nepažvelgusi į mane.

Ir nuėjo.

Žiūrėjau jai iš paskos ir supratau: jos pyktis buvo tik desperacija. Ji jį prarado taip, kaip kadaise praradau aš. Bet skirtumas buvo tas, kad aš jau seniai paleidau. O ji — ne.

Uždariau duris ir pajutau lengvumą. Tai buvo ne mano kova. Ne mano skausmas.

O kitą rytą mano kiemas liko švarus.