Kiekvieną vakarą ji pastatydavo arbatos puodelį ant palangės – vieną rytą jis dingo
Kiekvieną vakarą po aštuntos valandos Laura užplikydavo arbatą — stiprią, su šaukšteliu medaus, — ir pastatydavo puodelį ant miegamojo palangės. Langas žiūrėjo į sodą, kuriame dienos metu žaisdavo kaimynų vaikai, o naktimis girdėjosi tik vėjo šnaresys ir lapų šiurenimas. Niekas nesuprato, kodėl ji tai daro. Bet Laura tai darė kiekvieną dieną. Be išimčių.
Kažkada tai buvo ritualas. Dviems. Jos vyras Tomas dievino vakarinę arbatą su vaizdu į sodą. Po jo išvykimo į kitą miestą — darbas, naujas gyvenimas, viskas kaip pas suaugusiuosius — įprotis liko. Bet dabar ji statė tik vieną puodelį. Ir palikdavo. Tiesiog taip. Iš pradžių prisiminimui. Vėliau — tarsi kažkam, kas galėtų pro šalį praeiti.
Praėjo mėnesiai. Kaimynai priprato. Laura gyveno viena, dirbo iš namų, kartais rašė straipsnius vietiniam laikraščiui. Ir visada, po aštuntos — arbata ant palangės.
Vieną rytą, ruošdamasi išpilti atvėsusį gėrimą, Laura pastebėjo: puodelio nėra. Tiesiog dingo. Jokio pėdsako, jokios dėmės. Tik plonytis ratukas ant palangės. Ji pagalvojo — vėjas? Paukščiai? Bet langas buvo uždarytas. Ji susimąstė. Ir… vakare pastatė naują puodelį. Ir vėl — rytas, tuščia.
Kelis vakarus Laura nusprendė pasislėpti už užuolaidos ir stebėti. Laikas slinko. Sodas pamažu skendo tamsoje. Ir štai ji pastebėjo: šalia tvoros stovėjo berniukas. Maždaug aštuonerių. Atsargiai prisiartino prie lango, pasilypėjo ant pirštų galiukų, pasiėmė puodelį ir atsitūpė po medžiu. Gėrė lėtai, atsargiai, tarsi tai būtų kažkas ypatinga. Tada paliko puodelį prie durų ir nubėgo.
Laura išėjo į verandą, bet jo vytis nepabandė. Kitą vakarą ji pridėjo prie arbatos raštelį: «Kas tu?»
Atsakymas atkeliavo po dienos — ne žodžiais, o piešiniu. Mergaitė su ilgais plaukais ir berniukas su puodeliu. Ir namas. Kitoje pusėje — kreivom raidėm: «Aš Semas. Ačiū».
Pasirodo, Semas gyveno su močiute name kitame gatvės gale. Tėvų greta nebuvo. Močiutė dažnai sirgo. Jis ateidavo prie sodo, kai jausdavosi vienišas. Ir vieną vakarą pamatė šviesą ir puodelį. Jis buvo šiltas. Ir staiga — tarsi kažkas jo laukė.
Nuo tada Laura palikdavo ant palangės du puodelius. Vieną ryte — kad jam nereikėtų laukti vakaro. Vieną vakare — sau. O savaitgaliais Semas ėmė užsukti arbatos. Iš pradžių tylėdamas. Vėliau su klausimais. Galiausiai su šypsenomis.
Praėjo vasara. Atėjo ruduo. Semas ėjo į mokyklą. O Laura vėl rašė. Bet dabar jos languose buvo ne tik šviesa, bet ir balsai.
Kartais, kad kažkas prasidėtų, užtenka vieno arbatos puodelio. Ir atviro lango.
