– Kol anyta neatsiprašys, anūko nematys, – pareiškė man marti. O aš nematau priežasties atsiprašyti
Mano marti Rūta nusprendė šantažuoti mane anūku. Per sūnų ji perdavė žinią, kad jei aš jos neatsiprašysiu, anūko daugiau nepamatysiu. O aš iš viso nematau, kad turėčiau už ką nors prieš ją atsiprašyti. Kaip pati elgiasi, taip ir jai gali grąžinti tuo pačiu. Šiame ginče atsiprašymo man labiau reikėtų.
Mano marti Rūta man įsiminė jau per pirmąjį mūsų susitikimą – gaila, kad ne iš gerosios pusės.
Pirmojo susitikimo metu ji itin akylai nužvelgė mano butą ir iš karto susiraukė. Atsisėdo į kėdę taip, lyg ją būtų iš konteinerio parsinešusi.
Aš suprantu, kad mano butas – ne iš blizgančio žurnalo viršelio. Ir aš pati nesu tobulumo pavyzdys, bet namai tvarkingi, baldai solidūs, nors ir ne patys madingiausi.
Apie pačią vestuvių dieną net prisiminti nenoriu – ten jos elgesys buvo pasipūtęs, o veidas amžinai nepatenkintas.
Pagimdė sūnų, sveiką ir stiprų, viskas gerai, pati taip pat jaučiasi normaliai, todėl iš ligoninės greitai išrašė. Bet tai netrukdė Rūtai apsimesti vargšelė, kai tik grįžo namo.
Sūnus aplink ją sukosi, o aš nesikišau. Laukiau, kol pakvies susipažinti su anūku. Sulaukiau. Bet geriau būčiau nesilankiusi, nervai būtų sveikesni.
Apsilankiau, pasižiūrėjau anūką, sėdėjau ir kalbėjausi su sūnumi. Mano dukra paskutiniais nėštumo mėnesiais, negalėjo atvažiuoti į svečius. Ji atsiuntė nuotrauką, kurioje laiko dovanos – kombinezoną sūnėnui, kad matytųsi dydis.
– Oho, kaip ji priaugo svorio, ar vyras nuo jos dar nepabėgo? – įsikišo Rūta, kai jau žiūrėjo man per petį į telefoną.
Iš tiesų dukra nėštumo metu priaugo svorio. Bet tai – hormoninio gydymo, kurį ji turėjo dar iki nėštumo, pasekmė. Jai buvo skirta terapija, kad nėštumas būtų išsaugotas.
Daug laiko ji praleido gulėdama lovoje, su lašelinėmis, prižiūrima gydytojų. Dėl to atsirado toks šalutinis poveikis – priaugtas svoris. Bet dukrai dabar svarbiausia išnešioti ir pagimdyti sveiką kūdikį, o vėliau spręs, ką daryti su svoriu. Galbūt svoris ir pats nukris.
Bet Rūtos poelgis mane išvedė iš kantrybės. Ji ir prieš nėštumą nebuvo liekna, kai kur net riebalų sankaupų buvo, o nėštumo metu dar labiau padidėjo, nors tokių problemų kaip dukra ji neturėjo.
Čia aš jai išsakiau viską, ką maniau apie ją pačią. Ir apie jos išvaizdą, ir apie tą jos liežuvį, kuris kaip šluota, ir apie charakterį, kurį ji laiko tiesumu, o iš tikrųjų tai tiesiog blogo auklėjimo ženklas.
Išsikalbėjau ir išėjau. Visą kelią namo pergalvojau savo žodžius ir supratau, kad nė dėl vieno iš jų man ne gėda – visus tuos žodžius Rūta nusipelnė.
Tris dienas niekas manęs netrukdė, o vakar atvažiavo sūnus, atvežė man megztinį, kurį skubėdama buvau pamiršusi, ir perdavė marčios žodžius, kad kol jos neatsiprašysiu, anūko nematysiu. Aš paprašiau jam perduoti, kad kol ji pati už visas dvejus metus sakytas pastabas neatsiprašys, aš jos matyti nenoriu.
Šantažuoti ji mane sugalvojo! Atsiprašymo laukia! Špygą su aliejumi. Anūko nematysiu? Gaila, žinoma, bet ką padarysi. Tenkinsiuosi jau esama anūke nuo vyresniojo sūnaus ir anūku, kurį pagimdys dukra.
