Mano vaikinas pakvietė mane švęsti Kalėdų su savo šeima, bet kai jie parodė man savo šeimos nuotraukas, visi buvome nustebę

Kalėdos – tai stebuklų metas, ir šiemet buvau tikra, kad šventė išliks mano atmintyje amžinai. Mano vaikinas, Marius, buvo ypatingas žmogus. Mes susipažinome netikėtai – susidūrėme kavinėje, kai jis netyčia išliejo ant manęs kavą. Iš pradžių galvojau, kad tai tiesiog juokinga akimirka, tačiau taip prasidėjo mūsų pasaka. Marius buvo geras, rūpestingas ir nepaprastai charizmatiškas. Po kelių mėnesių draugystės jis pakvietė mane švęsti Kalėdų su savo šeima.

Ilgai rinkausi dovaną jo tėvams ir suknelę, kurioje jausčiausi ir elegantiška, ir jauki. Jaudulys buvo begalinis, nes tai buvo pirmas kartas, kai susipažinau su jo artimaisiais. Marius pasakojo, kad jo šeima labai draugiška ir šilta. „Jie tave pamils“, – užtikrino jis mane, tvirtai laikydamas už rankos.

Atėjo diena. Įėjusi į jų jaukius namus pajutau cinamono, kepinių ir kažko labai naminio aromatą. Mariaus tėvai, Jolanta ir Tomas, mane pasitiko su šypsenomis ir šiltu apkabinimu. Jo jaunesnioji sesuo Lina iš karto įtraukė mane į pokalbį apie madą ir filmus. Viskas atrodė tobula.

Per šventinę vakarienę mes kalbėjomės, juokėmės, ir aš jaučiausi beveik tapusi šios šeimos dalimi. Po vakarienės Marius pasiūlė parodyti man jų šeimos albumą. „Tai mūsų tradicija, – sakė jis, – kiekvienais metais prisimename geriausias akimirkas, dalijamės istorijomis ir svajojame apie ateitį“.

Mes visi susėdome svetainėje su puodeliais karštos arbatos. Marius ištraukė storą albumą ir pradėjo vartyti jo puslapius. Pirmuosiuose puslapiuose buvo jo vaikystės nuotraukos: garbanotas berniukas su išdykusia šypsena, laikantis už rankų savo mamą ir tėtį. Lina iš karto pradėjo juoktis iš jo keistų šukuosenų, o Tomas prisiminė, kaip Marius vieną kartą įkrito į kaimynų tvenkinį su dviračiu.

Bet tada įvyko kai kas netikėta. Marius apvertė kitą puslapį, ir visi sustingome. Nuotraukoje buvo šeima – jo tėvai, Lina ir… aš.

„Palaukite, – sušnabždėjau rodydama į nuotrauką. – Tai neįmanoma. Juk tai aš?“

Nuotrauka buvo daryta prieš dvidešimt metų. Joje maža mergaitė, nepaprastai panaši į mane, sėdėjo Jolantos glėbyje. Ji laikė rankose lėlę, panašią į tą, kurią prisiminiau iš savo vaikystės.

Jolanta atrodė sutrikusi. „Tai… tai Julija. Ji buvo mūsų draugų dukra. Jie dažnai palikdavo ją pas mus, kol išvykdavo tvarkyti reikalų. Bet paskui jie staiga dingo, ir mes praradome su jais ryšį“.

Mano širdis pradėjo plakti greičiau. Mergaitės vardas sutapo su manuoju, o vaikystės prisiminimai pradėjo kilti į paviršių. Migloti vaizdiniai, kurių niekada negalėjau susieti į vieną, dabar įgijo prasmę. Aš prisiminiau švelnų pledą, mandarinų kvapą ir moterį, kuri vadino mane „savo žvaigždute“.

Mes pradėjome ieškoti, kas tie draugai galėjo būti. Marius atnešė seną dėžę su dokumentais ir laiškais. Tarp jų Jolanta rado laišką, parašytą mano motinos ranka, su jos vardu ir adresu. Aš vos sulaikiau ašaras, suprasdama, kad tai galėjo būti raktas į mano praeitį ir dabartį.

Mano mama retai pasakojo apie mūsų praeitį. Žinojau tik tiek, kad tam tikru gyvenimo momentu ji buvo priversta persikelti į kitą miestą. Dabar, būdama šiuose namuose, pradėjau sudėlioti dėlionę.

Pasirodo, kad Jolanta ir Tomas tikrai buvo artimi mano mamos draugai. Kai ji išgyveno sunkius laikus, jie ją palaikė. Bet paskui mano mama staiga nutraukė visus ryšius. Kodėl? Kol kas to nežinojau.

Kalėdų naktis virto giliais pokalbiais, tiesos paieškomis ir netikėtais atskleidimais. Mes su Mariumi supratome, kad mūsų susitikimas nebuvo tik atsitiktinumas. Tai buvo kažkas daugiau, lyg pati likimo ranka nusprendė sujungti seniai nutrūkusias gijas.

Tą vakarą aš atradau ne tik meilę, bet ir dalelę savo prarastos istorijos. Ši Kalėdų pasaka priminė man, kad stebuklai egzistuoja ir kartais praeitis grįžta, kad suteiktų mums raktus į dabartį.