– Marti ilsisi gimdymo skyriuje, o mes su vyru rūpinamės anūkais. Aš jau neturiu jėgų, tiesiog esu pavargusi

– Sūnus sako: „Mama, juk matai, kokia situacija: tik tu gali padėti!” – pasakoja šešiasdešimtmetė ponia Irena.

– Mano dukra susirgo dieną prieš tai, ji turi aukštą temperatūrą, slogą, skauda gerklę. Žinoma, su vaikais į ligoninę vykti buvo neįmanoma. Mano sūnus dirba visą dieną. Gabrielė, mano dukra, nusprendė vykti į ligoninę! Todėl mums teko pasiimti vaikus pas save. Jau antra savaitė, kaip vargstame!

– Tikriausiai tai nebuvo jos sprendimas vykti į ligoninę, tiesa? Jos tiesiog taip nepriimtų. Panašu, kad ji turi sveikatos problemų, gydytojas turi ją stebėti…

– Ai, ką ten! 41-ąją savaitę, kas gali būti blogai, tereikia tik pagimdyti vaiką! Nėra kito pasirinkimo! Paskutinį kartą ji pradėjo gimdyti taip greitai, kad vos spėjo nuvažiuoti į ligoninę.

Šį kartą gydytojas sako, kad reikia būti atsargiai, ypač kad ji gimdo kas dvejus metus, per mažas tarpas. Dvi savaites ji jau yra ligoninėje, ilsisi, vartosi iš šono į šoną, žiūri serialus ir laukia susitraukimų. O mes rūpinamės tais vaikais…

– Suprantu…

– Atvirai kalbant, aš jau neturiu jėgų, tiesiog esu pavargusi. Visą dieną ką nors darau! Vyras ateina vakare, tada jis rūpinasi vaikais, o aš tiesiog iškrentu iš nuovargio, nežinau, kiek dar tai ištversiu!..

Gabrielė su vyru turi du anūkus, o greitai turės ir trečią. Vaikai dar labai maži, vienam ketveri, o kitam du. Vaikai beveik niekada nebuvo be mamos, ir tikrai ne taip ilgai. Jei Gabrielė turėjo kur nors eiti, ji visada kreipdavosi į kitą močiutę, savo mamą.

Paskutinį kartą buvo taip pat, kai buvo tik vienas sūnus, Gabrielė buvo paimta į ligoninę, ji spėjo tik paskambinti savo mamai ir paliko sūnų pas kaimynę. Mama greitai atėjo pas dukrą, o po pusantros valandos Gabrielė paskambino, sakydama, kad jau pagimdė.

Prieš pusę metų sūnus ir dukra pradžiugino tėvus — pranešė, kad trečią kartą taps tėvais.

– Tada aš paklausiau sūnaus, ar jis nori nustatyti rekordą, kodėl taip greitai? – pasakoja Irena. – Jis man pasakė: „Mama, nesijaudink, mes tai suplanavome ir žinome, ką darome!”

– Aš nenorėjau ginčytis ar ką nors sakyti, juk kam? Kai viskas tvarkoje – palikite mus ramybėje, mes viską žinome. Kai turi problemų – mama, padėk, niekas kitas negali… O tai tik pradžia!

Vyriausias vaikas jau lankė darželį, tačiau Gabrielė nusprendė atsisakyti to, kad sumažintų ligos riziką. Irena nevažiuos anūko į kitą miesto galą. Ji sėdi su jais namuose, visa atsakomybė tenka jai: vyras dirba, grįžta tik vakare. Vaikai labai aktyvūs, neįmanoma užimti jų ramiais žaidimais, jie nuolat dėl kažko ginčijasi. Vienintelė išeitis — televizorius, tad jie žiūri animacinius filmus. Irena girdi vaikų šauksmus net tada, kai namuose akimirkai nusistovi tyluma.

– Vaikai nieko nežino, nesugeba apsirengti ar nusirengti, mažiausias dar su sauskelne, niekas jo nemokė valgyti šaukštu, tad maistas yra visur. Nežinau, kam jiems trečias vaikas, kaip Gabrielė susitvarkys su trimis? Aš su dviem jau nebesugebu!

Senelis grįžta iš darbo 19 val., ir pradeda rūpintis anūkais, tada Irena pradeda gaminti maistą kitai dienai. Kol senelis rūpinasi vaikais, močiutė plauna drabužius, gamina sriubą, daro kotletus ir tvarko butą, nes anūkai per dieną sukėlė chaosą. Tada ji su vyru maudo ir maitina vaikus, o galiausiai padeda jiems užmigti.

Devintą valandą vakaro Irena pagaliau turi laiko paskambinti sūnui.

– Kaip sekasi? Ar jau pagimdė? Ką sako gydytojas?

Ne, dar nepagimdė ir niekas nieko nežino. Gydytojas nieko nesako, atliko ultragarsą, vaikas sveikas, pagaliau mergaitė. Dabar belieka tik laukti.
Ir su kiekviena diena Irena vis labiau įniršta dėl šios situacijos. Gabrielė ilsisi kaip karalienė, visą dieną guli lovoje, vyras atnešė jai nešiojamąjį kompiuterį, ji žiūri serialus, bendrauja forumuose. Jei ji būtų namuose, galbūt jau seniai būtų pagimdžiusi.

Bet ten, ligoninėje, ji gali gulėti dar dvi savaites. „Ji turi nustoti elgtis kaip mažas vaikas, arba tegu gimdo, arba grįžta namo!” – sako Irena savo sūnui. – „Kai ji pradės gimdyti, mes iškviestume greitąją pagalbą, taip visos moterys ir daro!”

– Kaimynės dukra pagimdė prieš pusę metų, ją paėmė vakarą, o kitą dieną ji jau buvo namuose su vaiku! – pasakoja Irena. – Kolegės dukra irgi greitai pagimdė. Tik mūsų šeimoje viskas kitaip. Sako sūnui, kad pasiimtų savo žmoną namo!

– Ir ką sako sūnus?

– Ką jis gali pasakyti? Mama, būk kantri, nebėra prasmės to daryti 41 savaitę! Sako, tegul parašo pareiškimą ir važiuoja namo! Gi prieš jos valią jos taip irgi nelaikys.

Tegul važiuoja namo, turi du mažus vaikus… Na, aišku, jis man pasakė: „Mama, nebėra prasmės, pasiimsime ją namo, o tada grįšime atgal…” Nežinau. Bet aš jau nebeturiu jėgų!

Ar tikrai dukra neturi teisės, kad paliko vaikus ir nuvyko į ligoninę, kad laukia gimdymo?

Ar blogai elgiasi uošvė: jei pažadėjo padėti, tegul nesiskundžia. Sūnus su žmona ne dažnai kreipėsi su tokiu prašymu. Niekada nebuvo palikta žmogaus ligoninėje…