Mes su vyru sutikome pasiimti atostogų vaikus iš mano sesers, tačiau jų prašymai mus nustebino

Aš esu susituokusi apie penkerius metus. Kol kas su vyru neplanuojame vaikų. Skiriame laiką sau ir darbui, daug keliaujame. Bet vaikus mylime ir kada nors tikrai jų turėsime.

Dar turiu seserį, kuri su šeima gyvena maždaug valanda kelio nuo mūsų. Dėl užimtumo matome retai, bet beveik kasdien kalbamės telefonu. Ji turi du paauglius sūnus, trylikos ir keturiolikos metų.

Praėjusią vasarą mes su vyru suplanavome vykti atostogų prie jūros. Pasidalinau planais su seserimi. Ji labai apsidžiaugė už mus, bet nuliūdo, kad patys dar greit negalės išvykti pailsėti.

Ne jai, nei jos vyrui vasarą darbe neskyrė atostogų. Be to, tokiai didelei šeimai reikia daug pinigų. O štai savo berniukus ji mielai išleistų prie jūros. Bet bijo leisti juos vienus.

– Tai leisk jiems vykti su mumis! Pasiūliau aš. Mes, žinoma, ne milijonieriai, visas išlaidas prisiimti negalime. Bet jei jūs apmokėsite jų keliones, mums nebus problemų juos prižiūrėti, – pasiūliau.

Sese pažadėjo su vyru aptarti šį pasiūlymą, o vakare papasakojau visą pokalbio esmę savo vyrui. Jis atsakė, kad tai buvo bloga mintis. Kas ten žino, kokie tie berniukai. Gal jie per daug lepinami? Mes juos matome porą kartų per mėnesį po tris valandas. O jei su jais teks gyventi dvi savaites, viskas gali būti ne taip žydra.

– Na gerai, galbūt sesė ir nesutiks. Bet kokiu atveju, kas padaryta, tas padaryta. Net jei jie ir vyks su mumis, nieko baisaus. Mes visada atostogaujame tik dviese. O čia bent jau kažkoks įvairumas, – bandžiau nuraminti vyrą.

Sesė sutiko. Nebuvo kur trauktis, todėl po poros savaičių su kitais išvykome į kurortą. Problemos prasidėjo jau kitą rytą. Šiek tiek pailsėję po kelionės, ruošėmės eiti į paplūdimį. Ir tada vienas iš mano sūnėnų mus su vyru įstūmė į aklavietę su savo klausimu.

Kur mūsų pusryčiai? – su pretenzija pasakė jis.

– Kai mes ilsimės, neįprasta rytais gausiai pusryčiauti. Dažniausiai geriame kavą, popiet užkandžiaujame vaisiais, o vakarieniaujame jau kavinėje, kai vakare einame pasivaikščioti promenada, – paaiškinau aš.

Sūnėnai, akivaizdu, tokio atsakymo nepriėmė. Jie susiraukė ir nepatenkinti gėrė savo kavą. Neišlaikiau ir greitai paruošiau sumuštinius iš to, ką turėjome.

Ši situacija mane labai supykdė. Kas aš jiems, tarnaitė? Aš atvažiuoju atostogauti, o ne stovėti prie viryklės! Be to, galų gale jie jau nebe maži vaikai! Mano vyras puikiai jaučiasi atostogaudamas, tad tebūnie pripranta ir jie.

Žinoma, vyras priminė, kad atkalbinėjo mane nuo minties imti sūnėnus kartu. Ir sutiko su manimi, kad jie turėtų būti dėkingi mums už tai, kad juos paėmėme kartu. O ne parodyti savo teises! Tėvams apmokėjus tik keliones ir viešbutį, o daugiau pinigų jie neturėjo. Taigi išlaidos už maistą, kavinę ir pramogas guli ant mūsų pečių.

Tai dar nebuvo pabaiga. Jiems niekas netiko, tai vienas, tai kitas nepatiko. Mes anksti eidavome į paplūdimį, o jie norėjo pamiegoti. O ten, kur jie norėjo vykti, mes net neplanavome lankytis.

Vienu metu atsitiko labai nemaloni situacija. Pastebėjau, kad iš mano piniginės dingo pinigai. Taip, visai nedaug, bet aš tikrai žinojau, kad jie ten buvo, o aš jų neišleidau. Iš karto paklausiau sūnėnų.

– Na taip, piniginė gulėjo ant stalo, paėmėme ir nuėjome į parduotuvę. Kas, mums ledų nepavyko pirkti? – nesupratę paklausė jie.

– Galima pirkti ledų. O be leidimo kištis į kieno nors piniginę ir ten paimti pinigų, nesvarbu kiek, pas mus griežtai draudžiama! – garsiai pareiškiau aš.

Sūnėnai tarsi iš tiesų nesuprato, kuo nusidėjo. Galbūt jų šeimoje tai normalu. Bet juk jie turėjo suprasti, kad vyko prie jūros ne su mama ir tėčiu, o su savo giminaičiais! Reiškia, turėjo vadovautis mūsų taisyklėmis. Vienu žodžiu, ši situacija mane labai erzino.

Penktą atostogų dieną man paskambino sesuo ir paklausė, kas vyksta. Matyt, vaikai jai paskambino ir skundėsi. Nesipykavo su manimi, nors aiškiai buvo nepatenkinta. Vis tik jautė, kad yra pažeidžiamoje pozicijoje.

Taip, ji neturėjo ypatingo pasirinkimo. Pati išvežti juos atostogauti negalėjo, o vaikai norėjo atostogų. Bet už tai jiems pasitaikė tokia proga, reikėjo paaiškinti, kaip elgtis. Gero siekti atostogų sąskaita aš nesiruošiau net dėl artimųjų giminaičių!

Galiausiai kažkaip sulaukėme namo grįžimo. Skandalo nebuvo, bet ir ypatingos padėkos iš niekieno neparaudonijo. O pati pažadėjau daugiau niekada neimti su savimi atostogauti kitų vaikų. Geriau palauksime savųjų.