Po to, kai mamos neliko, atsiskleidė jos gyvenimo paslaptis
Kai mama išėjo, viskas mano gyvenime pasikeitė. Namai tapo tušti, o net oras atrodė kitoks, sunkus, lyg tirštas rūkas.
Aš, kaip ir daugelis, buvau tikra, kad pažįstu ją iš esmės. Bet po jos mirties supratau, kad kiekvienas iš mūsų gali slėpti paslaptis net nuo artimiausių žmonių.
Tvarkydama mamos daiktus, radau dėžutę ant lentynos. Ji buvo suspausta, su išblukusiais kampais, lyg laukė, kad kas nors ją atvertų. Atidariusi pamačiau kruopščiai sulankstytus laiškus.
Raštas ant vokų buvo vyriškas. Peržvelgusi vieną laišką supratau: tai buvo laiškai nuo vyro, su kuriuo mamą siejo ypatingi ryšiai.
Laiškuose atsiskleidė meilės istorija, apie kurią aš niekada nesu įtarusi. Pageltusiuose puslapiuose šis vyras jai rašė apie savo jausmus, kaip svajoja apie susitikimus, kaip laukia jos ir tiki, kad vieną dieną viskas susiklostys.
Man kilo klausimas: kodėl ji nieko man nesakė? Juk mama ir tėtis visada atrodė neatsiejami. Jų santuoka man atrodė kaip stabilumo tvirtovė. Bet šie laiškai, kuriuos aš atsargiai skaičiau, atskleidė visiškai kitą jos gyvenimo pusę.
Ilgą laiką negalėjau išmesti šių minčių iš galvos. Mama, kurią pažinojau, visada buvo išmintinga ir santūri, bet čia, šiose eilutėse, pamačiau ją visai kitokią: romantišką, rizikuojančią, pilną aistros.
Atrodė, kad ji paliko dalelę savęs už šių puslapių, paslėptą nuo visų. Tai buvo kartus atradimas, bet kartu ir kažkas nepaprasto. Supratau, kad jos gyvenimas nebuvo tobulas ar vienpusis.
Ji taip pat troško meilės ir laimės, galbūt jai kažko trūko kasdieniame gyvenime. Galbūt šis romanas jai buvo tas pats atokvėpis, kuris padėjo jai išlikti stipriai?
Dabar, kai jos nebėra, jaučiu, kad niekada nebegalėsiu užduoti jai klausimų. Bet šie laiškai galbūt buvo jos atsakymai, jos prašymas būti suprastai, net ir po jos išėjimo.
