Sūnus su marčia išvijo seną tėvą iš nuosavų namų. Seniui jau ėmė stingti, kai staiga kažkas prilietė jo veidą…

Robertas sėdėjo ant sniegu padengto suolelio, drebėdamas nuo šalčio. Vėjas šaldė iki kaulų, sniegas krito didelėmis snaigėmis, o naktis atrodė begalinė. Jis žiūrėjo į tuštumą prieš save, nesuvokdamas, kaip taip nutiko, kad jis – namo savininkas, kurį pastatė savo rankomis, atsidūrė gatvėje.

Praėjo vos kelios valandos nuo to laiko, kai jis stovėjo savo namuose, kur gyveno visą savo gyvenimą. Bet jo sūnus Tomas pažvelgė į jį šaltai ir atitrūkus.

— Tėve, mums su Liza tapo per ankšta. Be to, tu jau nebejaunas, tau bus geriau senelių namuose ar kokiame nors nuomojamame kambaryje. Tau juk yra pensija…

Liza – marti – stovėjo šalia ir tyliai kinkuodama galvą, lyg viskas būtų teisinga ir planuota.

— Bet… Tai mano namai… — Roberto balsas drebėjo ne iš šalčio, o iš išdavystės.

— Tu pats viską įregistravai man, — abejingai gūžtelėjo pečiais Tomas. — Tavo dokumentai pasirašyti, tėve.

Ir tada Robertas suprato, kad liko be nieko.

Jis nebesiginčijo. Jis tiesiog išėjo.

Dabar jis sėdėjo tamsoje, apsigobęs seną paltą, ir galvojo, kaip taip nutiko, kad jis pasitikėjo sūnumi, mylėjo jį, augino, atidavė geriausią – ir galiausiai tapo nereikalingas.

Bet staiga jis pajuto kažkieno prisilietimą.

Šilta letena atsargiai prisilietė prie jo rankos.

Prieš jį stovėjo šuo – didelis, pūkuotas, su draugiškomis akimis. Jis atidžiai pažvelgė į jį, o tada lengvai atsirėmė nosimi į delną, tarsi sakytų: „Tu ne vienas“.

— Iš kur tu atsiradai, drauguži? — sušnabždėjo Robertas, vos sulaikydamas ašaras.

Šuo vis wagino uodegą, o tada užsikabino dantimis už jo palto krašto ir pavilko.

— Ką tu darai? — nustebo jis.

Bet šuo buvo atkaklus. Robertas atsiduso ir nusprendė sekti paskui jį.

Jie perėjo vos kelias gatves, kai priešais juos atvėrė duris ir prie slenksčio pasirodė moteris.

— Bruno! Kur buvai?!

Ji norėjo išbart šunį, bet, pamatė drebančią senelį šalia, sustojo.

— O Dieve… Ar jums reikia pagalbos?

Robertas norėjo pasakyti, kad viskas gerai, bet iš gerklės išsiveržė tik slegiantis garsas.

— Jūs sustingote! Eime greičiau!

Ji paėmė jį už rankos ir vedė į namus.

Robertas pabudo šiltoje kambaryje. Oro dvelksmas buvo kava ir vaniliniais bandelėmis.

— Labas rytas, — skambėjo balsas.

Jis apsisuko. Moteris, kuri jį išgelbėjo, stovėjo prie durų su padėklu.

— Aš esu Sofi, — prisistatė ji. — O jūs?

— Robertas…

— Na, Robertai, — šypsojosi ji, — mano šuo Bruno retai parsiveda ką nors namo, todėl jums pasisekė.

Jis šypsojosi.

— Nežinau, kaip jums padėkoti…

— Papasakokite, kaip taip nutiko, kad atsidūrėte gatvėje.

Robertas nutilo. Bet Sofi akyse buvo tiek daug gerumo, kad jis staiga viską papasakojo. Apie namą, apie sūnų, apie išdavystę.

Kai jis baigė, kambaryje tvyrojo ilga tyla.

— Jūs galite likti pas mane, — staiga pasakė Sofi.

Robertas pakėlė į ją akis.

— Ką?

— Aš gyvenu viena, be manęs tik Bruno. Man stinga artimo žmogaus šalia. O jums reikia namų.

— Aš… nežinau, ką pasakyti…

— Tiesiog pasakyk „taip“, — šypsojosi ji.

Bruno wagino uodegą ir atsirėmė šlapiu nosimi į jo ranką.

Ir Robertas suprato, kad rado naują šeimą.

Po poros mėnesių Sofi padėjo jam kreiptis į teismą. Dokumentai, kuriuos Tomas privertė jį pasirašyti, buvo pripažinti negaliojančiais.

Namas grįžo jam.

Bet jis negrįžo į jį.

— Ši vieta nebėra mano — tyliai pasakė Robertas. — Aš paliksiu jį jiems.

— Ir teisingai, — linktelėjo Sofi. — Nes tavo namai dabar yra čia.

Robertas pažvelgė į Bruno, į jaukią virtuvę, į moterį, kuri jam suteikė šilumą.

Gyvenimas nesibaigė. Jis tik prasidėjo.