Supratęs, ką padariau, norėjau grįžti pas buvusią žmoną, su kuria pragyvenome 30 metų, bet buvo jau per vėlu…

Man dabar 52 metai. Ir aš neturiu nieko. Neturiu žmonos, šeimos, vaikų, darbo – neturiu visiškai nieko…

Mano vardas Viktoras. Su žmona kartu pragyvenome 30 metų. Aš visada uždirbau pinigus šeimai, o mano žmona rūpinosi namais. Nenorėjau, kad ji dirbtų. Buvau laimingas, kad ji namuose. Bet laikui bėgant ji man pabodo.

Mes gyvenome kartu, gerbdami vienas kitą, bet meilė išblėso. Maniau, kad tai normalu. Man tai tiko. Bet tada viskas pasikeitė. Vieną vakarą bare sutikau Kristiną. Ji buvo 20 metų jaunesnė už mane. Ji buvo graži, miela ir linksma. Tikra svajonė.

Mes pradėjome susitikinėti, ir netrukus ji tapo mano meiluže. Po dviejų mėnesių supratau, kad nebenoriu meluoti savo žmonai. Nebenorėjau grįžti namo po darbo. Supratau, kad myliu Kristiną ir noriu, kad ji būtų mano žmona.

Po kelių dienų prisipažinau žmonai. Ji nesukėlė jokios scenos. Ji išliko rami. Tada maniau, kad ji irgi manęs nebemyli. Bet tik dabar suprantu, kaip skaudžiai įžeidžiau Mariją.

Mes išsiskyrėme. Parduodant butą, kuriame gyvenome daugelį metų, Kristina reikalavo, kad aš jo nepalikčiau buvusiai žmonai. Taip ir padariau. Marija nusipirko mažą vieno kambario butą. Aš iš savo santaupų nupirkau Kristinai gerą dviejų kambarių butą.

Buvusiai žmonai nepadėjau. Nedaviau jai nė cento, nors žinojau, kad ji neturi pinigų ir negalės greitai rasti darbo. Bet man buvo vis tiek. Mūsų sūnūs nenorėjo su manimi bendrauti. Jie jautė, kad aš išdaviau jų motiną, ir neatleido man.

Tada tai man nerūpėjo. Kristina laukėsi kūdikio, ir mes nekantriai jo laukėme. Gimė sūnus. Bet jis nebuvo panašus nei į mane, nei į Kristiną. Draugai abejojo, ar tai mano vaikas. Nenorėjau jų klausytis.

Gyvenimas su Kristina buvo sunkus. Turėjau dirbti, rūpintis namais ir vaiku. Kristina tik prašė pinigų ir nuolat kažkur išeidavo. Namuose buvo netvarka, valgyti nebuvo ką. Ji grįždavo paryčiais, iš jos sklido alkoholio kvapas, ir ji keldavo skandalus dėl menkiausių dalykų.

Galiausiai mane atleido iš darbo. Buvau pervargęs, piktas, prastai atlikdavau pareigas. Po trijų tokių metų brolis privertė mane atlikti DNR testą. Paaiškėjo, kad sūnus nėra mano.

Mes išsiskyrėme. Nuo to laiko nebendravau nei su Marija, nei su sūnumis. Bandžiau grįžti pas buvusią žmoną. Nusipirkau gėlių, vyno, pyragą ir nuėjau pas ją. Bet ji jau ten nebegyveno. Naujas savininkas pasakė jos naują adresą.

Nuvažiavau ten. Duris atidarė vyras. Pasirodo, Marija susirado gerą darbą ir ištekėjo už savo kolegos. Ji buvo laiminga. Vėliau sutikau ją kavinėje. Paprašiau grįžti pas mane. Ji tik pažvelgė į mane kaip į kvailį ir išėjo.

Dabar suprantu, kokią klaidą padariau. Ko aš norėjau? Ką pasiekiau? Kodėl palikau žmoną ir vedžiau jauną moterį? Man dabar 52 metai. Neturiu nieko. Neturiu žmonos, darbo, netgi mano sūnūs nenori su manimi kalbėtis. Praradau viską, kas buvo brangiausia. Ir tai mano paties kaltė. Šios klaidos jau niekada neištaisysiu…