Vyrui atrodė, kad kitoje šalyje jis galės uždirbti daug pinigų ir pastatyti gražius namus – kaip kaimyno. Tačiau netrukus jis suprato, kad tai nėra svarbiausia gyvenime
Į kiemą įbėgo vyresnioji dukra, 8-erių metų Gabija, grįžusi iš mokyklos. Ji pasisveikino ir nuoširdžiai nusišypsojo tetai Ramunei, tada nubėgo persirengti, kad padėtų mamai namų ruošoje.
Jaunesnioji dukra dar buvo darželyje – ją turėjo parvesti močiutė, kuri visada ateidavo į pagalbą. Linai buvo sunku tvarkytis vienai: dvi dukros, namų darbai ir daržas reikalavo daug jėgų ir laiko. Visa tai dėl to, kad jos vyras Marius išvyko dirbti į Angliją.
Marius visada sakydavo, kad gimtajame mieste neįmanoma rasti gerai apmokamo darbo, ir skųsdavosi nuolatiniu pinigų trūkumu. Jis nusprendė, kad darbas užsienyje padės šeimai išsivaduoti iš skurdo ir įgyvendinti svajonę apie naują namą.
Kaimynas jau buvo pasistatęs didelius ir gražius namus, dirbdamas užsienyje, ir Marius taip pat norėjo savo vaikams suteikti tokį patį stabilumą ir komfortą.
Susitaręs su draugu, kuris jau seniai gyveno Londone, Marius išvyko į Angliją ieškoti laimės. Tačiau atvykęs sužinojo, kad darbo vieta, kurią jam žadėjo draugas, jau užimta. Pirmas kelias savaites jis nesėkmingai ieškojo bent kokio darbo.
Galiausiai, pažįstamų patartas, jis įsidarbino fabrike pakuotoju. Atlyginimas buvo kuklus ir visiškai neatitiko jo lūkesčių.
Praėjo du mėnesiai. Marius paskambino Linai ir pranešė, kad ruošiasi grįžti namo. Per tą laiką jis uždirbo tik 800 svarų. Jis skundėsi nugaros skausmais, nuovargiu ir sunkiomis darbo sąlygomis.
Marius suprato, kad tokie uždarbiai nėra verti atsiskyrimo nuo šeimos ir jo sveikatos. Dirbti svetimoje šalyje ir nematyti, kaip auga jo vaikai, buvo nepakeliama.
Lina su džiaugsmu priėmė žinią apie jo sugrįžimą. Jai buvo nesvarbios nei neįgyvendinta svajonė apie naujus namus, nei nedidelė suma pinigų. Svarbiausia – jos vyras grįžo namo, nes be jo jai buvo nepaprastai sunku. Vaikai taip pat ilgėjosi tėčio.
Tuo metu močiutė grįžo su mažąja anūke ir iškart ėmėsi ruošti vakarienę. Visi buvo alkani ir laukė jos skanių spurgų. Jau sutemo, kai į namus įžengė Marius. Rankoje jis laikė mažą krepšį ir tik keletą suvenyrų dukroms.
Marius atsisėdo ant sofos ir liūdnai pažvelgė į savo šeimą. Jis pradėjo pasakoti, kaip sunku jam buvo vienam svetimoje šalyje ir kaip jis suvokė, kad jokie pinigai nepakeis jam brangių žmonių.
Močiutė nubraukė ašarą, klausydamasi jo nuoširdžių žodžių, ir atsisakė imti pinigus, kuriuos jis siūlė. Ji pasakė, kad geriau tegul jie lieka vaikams. Marius sėdėjo tarp savų ir jautėsi tikrai laimingas. Jis turėjo vietą žemėje, kur buvo mylimas ir visada laukiamas.
