Aš dėjau visas jėgas ir pinigus į sūnaus šeimą, bet neseniai sužinojau tokių dalykų, kad daugiau net girdėti apie juos nenoriu
Taip nutiko, kad sūnaus šeima visada gyveno su manimi. Man patiko, kad gyvenome didelėje ir draugiškoje šeimoje. Su marti niekada nesipykom, priešingai – visada padėdavom viena kitai ir atsižvelgdavome į vienos kitos nuomonę.
Sūnus su marti turi tris vaikus. Aš visada jiems padėdavau su vaikais. Būna, kad su marti net kartu pasiimdavome nedarbingumo pažymėjimus, kad prižiūrėtume sergantį vaiką.
Pinigus į namus nešdavo visi. Jų niekada nedalindavom ir neskaičiuodavom, kas daugiau įnešė. Dėl nuolatinio šurmulio aš laukiau, kada išeisiu į pensiją.
Kai tai pagaliau įvyko, visi namų darbai atiteko man, ir aš buvau tuo patenkinta. Rytą atsikeldavau, ruošdavau pusryčius marti ir sūnui, išlydėdavau juos į darbą, tada rūpindavausi anūkais.
Visada turėjau ką veikti, o mano diena buvo suplanuota beveik valandomis, nes vaikus reikėdavo nuvesti ir parvesti iš būrelių ar sekcijų. Mano laimė truko ne amžinai: vieną dieną gavau žinutę nuo sūnaus.
Tikriausiai ji buvo skirta ne man. „Maža to, kad mama sėdi man ant sprando, dar ir vaistus jai pirkti reikia.“ Po to, ką perskaičiau, mano pasaulis sugriuvo. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mano sūnus taip apie mane galvoja.
Aš jiems atiduodavau visą savo pensiją, rūpinausi vaikais, tvarkiau visus namus, o jis taip apie mane mano. Kai kuriuos vaistus gaunu nemokamai per draudimą, todėl visai nesupratau, kaip aš jį apsunkinau.
Pasikalbėjusi su sūnumi, pasakiau, kad jam atleidžiu. Bet viduje viską graužiantis skausmas niekur nedingo. Gyventi su jais nebegalėjau, palikau juos savo bute, susirinkau daiktus ir išsikrausčiau į nuomojamą butą.
Tada iškilo klausimas, iš ko man gyventi. Juk visa pensija eidavo buto nuomai. Nusprendžiau nufotografuoti kelis savo darbus su batika. Audinių tapyba visada buvo mano pomėgis, ir man puikiai sekėsi.
Paprašiau buvusių kolegų padaryti man reklamą, ir po kurio laiko atsirado pirmieji klientai. Žinoma, pinigai buvo nedideli, bet už juos buvo galima pragyventi.
Kai kurie kaimynai, sužinoję apie mano darbus, paprašė pamokyti šio meno savo dukras. Taip atsirado pirmieji mokiniai. Dabar gyvenu gerai, iš sūnaus nė cento neprašau. O jis tikriausiai dabar džiaugiasi, kad nebesėdžiu jam ant sprando.
