Prieš dvejus metus netekau dukters ir žento. Ir vieną dieną pasivaikščiojimo metu mano anūkai sušuko: „Močiute, žiūrėk, tai juk mama ir tėtis!“

Mano duktė ir žentas žuvo prieš 2 metus — vieną dieną mano anūkai sušuko: „Močiau, žiūrėk, tai mūsų mama ir tėtis!“

Džordžija buvo paplūdimyje su savo anūkais, kai jie staiga parodė į kavinę. Jos širdis sustojo, kai jie sušuko: „Močiau, žiūrėk, tai mūsų mama ir tėtis!“ Kavinėje sėdėjo pora, kurią ji palaikė savo dukra Monika ir žentu Stivenu, kurie, kaip manė, žuvo prieš dvejus metus.

Sielvartas pakeičia tave visam laikui. Kartais tai tik maudžiantis skausmas, o kartais jis užuplūsta staiga, kaip smūgis į širdį.

Tą rytą, žiūrėdama į anoniminį laišką su penkiais žodžiais „Jų iš tikrųjų nėra“, jaučiau viltį, sumišusią su baime. Popierius lyg degino pirštus. Stengiausi sukurti stabilią gyvenimą anūkams, Endiui ir Piteriui, po tėvų netekties. Bet dabar supratau, kad klydau.

Prieš dvejus metus įvykusi avarija vis dar buvo šviežas prisiminimas. Atsimenu, kaip Endis ir Piteris klausinėjo, kur jų tėvai. Man prireikė daug laiko, kad paaiškinčiau, jog mama ir tėtis niekada nebegrįš.

Bet šis laiškas… Jau rušiavausi jį išmesti, kai staiga suskambo telefonas. Tai buvo kredito kortelių kompanija, pranešusi apie operaciją su Monikos kortele. Kaip tai įmanoma, jei kortelė dvejus metus gulėjo stalčiuje?

Paskambinusi į banką, sužinau, kad pirkimas buvo atliktas naudojant virtualią kortelę, kuri buvo aktyvuota savaitė prieš Monikos „mirtį“. Sustingau iš siaubo. Paskambinau draugei Elei ir viską papasakojau. Nusprendėme išsiaiškinti savaitgalį.

Šeštadienį nusivedžiau vaikus į paplūdimį. Kol jie žaidė, mes su Ela sėdėjome ant smėlio. Staiga Endis sušuko: „Močiau, žiūrėk, tai mama ir tėtis!“ Aš atsisukau ir pamačiau porą kavinėje. Moteris su Monikos šukuosena ir vyras, panašus į Stiveną.

„Prižiūrėk vaikus,“ pasakiau Elai ir nuskubėjau paskui porą. Jie atsistojo ir nuėjo takeliu, tyliai kalbėdamiesi ir juokdamiesi. Moteris užsikišo plaukus užu ausies taip, kaip visada darydavo Monika. Vyras lengvai šlubavo, kaip ir Stivenas po futbolo traumos.

„Tai rizikinga, bet neturėjome pasirinkimo, Emili,“ išgirdau vyro žodžius.

Emili? Kodėl jis ją vadina Emili?

Jie nusuko link kotedžo, apaugusio vijokliais. Pribėgau prie tvoros, mano kumštai buvo balti nuo suspaudimo. „Tai tikrai jie,“ pagalvojau. Bet kodėl jie tai padarė?

Sukaupusi drąsą, paskambinau policijai. Tada priėjau prie durų ir paskambinau į durų skambutį. Durys atsidarė, ir prieš mane stovėjo Monika. Ji pabalo.

„Mama? Kaip tu mus radai?“

Už jos pasirodė Stivenas. Išgirdau artėjančių sirenų garsą.

„Kaip jūs galėjote taip pasielgti? Jūs palikote savo vaikus! Ar suprantate, ką mes išgyvenome?“

Policininkai atvyko ir nuvedė Moniką bei Stiveną apklausai. Jie prisipažino, kad suklastojo avariją dėl skolų ir grėsmės iš skolų išieškotojų. Jie manė, kad palikdami vaikus suteiks jiems geresnį gyvenimą.

Ela atvežė Endį ir Piterį. Pamatę tėvus, vaikai nubėgo pas juos:

„Mama! Tėti! Mes žinojome, kad grįšite!“

Monika apsikabino vaikus, verkdama:

„Atleiskite, mano brangieji…“

Policininkai leido trumpai pasimatyti, tada nuvedė juos toliau. Vyresnysis pareigūnas pasakė:

„Jiems gresia rimti kaltinimai. Bet kaip paaiškinsite vaikams?“

Vėliau, užmigdžiusi vaikus, sėdėjau svetainėje su anoniminiu laišku rankoje. „Jų iš tikrųjų nėra“. Jie pasirinko išnykti. Ir tai skaudino labiau nei mirtis.

„Nežinau, ar galiu apsaugoti vaikus nuo skausmo,“ sušnabžėjau, „bet padarysiu viską, kad jie būtų saugūs.“

Ar teisingai pasielgiau, iškviesdama policiją? Ką būtumėte padarę jūs mano vietoje?