Kiaulpienė – galvos skausmą sodininkams, kaip gi tą geltonąją karalienę išprašyti iš savo kiemo?
Na, bet sodininkams jų teritorijoje įsiveisusi kiaulpienė sukelia visai ne pasigėrėjimą, o galvos skausmą – kaip gi tą geltonąją karalienę išprašyti iš savo kiemo?
Pirmiausiai atkreipkite dėmesį, kokiose vietose mėgsta augti kiaulpienės, nes jos paprastai renkasi derlingesnes dirvas, tad, kaip pasakytų biologai – kiaulpienės indikuoja derlingus dirvožemius.
Piktžole kiaulpienė vadinama todėl, kad ji atkakli ir atspari daugeliui neigiamų aplinkos veiksnių – gali augti ir skurdesnėse dirvose (tiesa, ten jos dažniausiai būna nupiepusios ir mažiau žydi); pakenčia sausrą, nes užaugina ilgas šaknis; nebijo skynimo ir šienavimo, tad greitai vėl atželia; atspari šaltoms žiemoms; moka puikiai užstelbti kitus augalus; ir sunokina gausybę skraidančių sėklų, kurių dėka plačiai paplinta.
Jeigu pamatėte išdygusią ne vietoje kiaulpienę ir neplanuojate jos naudoti maistui, tai stenkitės ją išrauti kuo jaunesnę, nes, kaip jau minėta, ji užaugins ilgas ir tvirtas šaknis, kurias su laiku bus vis sunkiau išrauti.
O šaknys yra labai gajos, jeigu jas raunate, tai būtina išrauti visą visutėlę, nes jei dirvoje liks bent gabalėlis, jis kuo puikiausiai vėl atžels nauju augalu. Ilgas šaknis galima iškasti su kastuvu, bet jeigu pienė auga vejoje, tai kastuvu sugadinsime savo veją. Tam labiau tinka specialus ilgas ir siauras kastuvėlis, kurį galima įsigyti sodo prekių parduotuvėse.
Dar būna ir specialių pienių rovimo prietaisų, įtaisytų ant ilgo koto (kad nereikėtų lankstytis), kurių kaina tikrai nemaža, bet kiek teko patirti, jie neišrauna visos šaknies iki galo, palikdami šaknies gabalėlių, tad augalas po kurio laiko vėl atauga.
Jeigu pienių jūsų pievoje pridygę nelabai daug ir tik viena kita, tai geriausia jas tiesiog išravėti rankiniu būdu. Herbicidus – Banvel, Lontrel, Starane, MCPA ir pan. geriau naudoti tik kraštutiniu atveju – kai piktžolių plotas tikrai didelis ir jų labai gausu, nes juk tai chemija, kuri niekur po naudojimo nedings – susigers į dirvą, bus nuplauta į daržą, paveiks jūsų valgomus augalus ar sukvėpuosite jos dulkėmis.
Kiaulpienes kuriam laikui sustabdo šienavimas, bet tai trumpalaikis efektas, nes ji yra labai prisitaikantis augalas – ne be reikalo vadinama piktžole. Tad po 1–2 šienavimų kiaulpienė išleidžia trumpus, prie pat žemės žydinčius žiedus, kurių neįmanoma nušienauti su vejapjove.
Jeigu neturite laiko ravėjimui, tai bent nuskinkite pienių žiedus, kad nebrandintų sėklų, kurios greitai išplinta aplinkui. Bet jei norite ilgam atsikratyti šios piktžolės, vis tiek reikės anksčiau ar vėliau jas visas išrauti, nes ji atkakliai atžels, žydės ir bandys plėstis.
Jeigu kiaulpienės jūsų pievoje jus erzina, bet neturite noro ar laiko su jomis kariauti – teks susitaikyti ir pažiūrėti į tai filosofiškai: pasimokyti įkvėpimo, kaip atkakliai gyvenime galima siekti savo tikslo ir kaip tie rytiečiai pamatyti žydėjimo grožį – juk kai žydi geltona kiaulpienių jūra, juk tai taip gražu, ar ne?
