„Rojų pasiekia tik tie, kurie nemeta savų“ – išmintinga pasakėčia apie tai, kaip patekti į rojų
Ilgu, apleistu, varginančiu keliu ėjo žmogus su šuniu. Ėjo jis sau, ėjo, pavargo, šuo irgi pavargo.
Staiga prieš juos – oazė!
Gražūs vartai, už tvoros – muzika, gėlės, upelio čiurlenimas, žodžiu, poilsis.
– Kas čia? – paklausė keliauninkas pas vartininką.
– Tai rojus, tu jau numirei, ir dabar gali įeiti ir pailsėti kaip reikiant.
– O ten yra vandens?
– Kiek tik nori: švarūs fontanai, vėsūs baseinai…
– O pavalgyti duos?
– Ko tik panorėsi.
– Bet su manimi šuo.
– Apgailestauju, sere, bet su šunimis negalima. Jį teks palikti čia.
Ir keliauninkas praėjo pro šalį. Po kurio laiko kelias atvedė jį į fermą. Prie vartų vėlgi sėdėjo vartininkas.
– Aš noriu gerti, – paprašė keliauninkas.
– Užeik, kieme yra šulinys.
– O mano šuo?
– Prie šulinio pamatysi girdyklą.
– O pavalgyti?
– Galiu pavaišinti tave vakariene.
– O šuniui?
– Atsiras kaulelis.
– O kas čia per vieta?
– Tai rojus.
– Kaip tai? Vartininkas prie dvaro netoliese pasakė man, kad rojus-ten.
– Meluoja jis viską. Ten pragaras.
– Kaip gi jūs čia, rojuje, tai pakenčiate?
– Tai mums labai naudinga. Iki rojaus ateina tik tie, kurie nepalieka savo draugų.
