Dėl mažos pensijos įsidarbinau valytoja, tačiau pirmasis atlyginimas naujame darbe privertė mane apsiverkti

Kadangi mano pensijos neužteko, nusprendžiau susirasti papildomą darbą ir įsidarbinau valytoja. Ką gi, juk pinigų trūko net būtiniausiems poreikiams, ypač turint omenyje, kad man reikėjo rūpintis sergančia mama.

Radau darbą vienoje įmonėje, kurioje mokėjo vidutinį atlyginimą, ir iš pradžių man to pakako. Vienintelis trūkumas buvo tai, kad kelionė į darbą užtrukdavo apie valandą į vieną pusę. Ilga kelionė išvargindavo, bet aš kentėjau.

Mano pareigos buvo valyti 12 kabinetų, koridorius ir tualetus kiekviename aukšte. Darbo buvo nemažai, bet stengiausi laikytis, nors nugara dažnai skaudėdavo, o kasdien kvėpuoti valymo priemonėmis akivaizdžiai nebuvo naudinga sveikatai.

Tada mūsų vadovybė pasikeitė, ir nauja įmonė įvedė griežtesnes sąlygas: daugiau nebuvo mokama nei už atostogas, nei už nedarbingumo laikotarpius. Tai tapo lūžio tašku vienai iš valytojų, kuri iš karto išėjo iš darbo, o man su kolege teko perimti jos darbą, negaunant už tai papildomo atlyginimo.

Be to, man pradėjo atsirasti alergijos simptomai dėl agresyvių valymo priemonių. Darbo vis daugėjo, o jėgų mažėjo. Ir vieną dieną, eidama pro vaistinę, pamačiau skelbimą, kad gretimame pastate ieškoma valytojos.

Nusprendžiau užsukti ir sužinoti daugiau. Sąlygos pasirodė geresnės, nei tikėjausi: mažesnis darbo krūvis, patogesnis grafikas ir tinkamas atlyginimas.

Nedelsdama išėjau iš ankstesnio darbo ir perėjau į naują vietą. Gavusi pirmąjį atlyginimą naujame darbe, nesugebėjau sulaikyti ašarų. Tačiau tai buvo džiaugsmo ašaros.

Atlyginimas buvo dvigubai didesnis, o darbo apimtis – žymiai mažesnė: vietoje 12 kabinetų valiau tik 8 mažus kambarius. Be to, naudojamos valymo priemonės buvo kokybiškesnės ir nesukėlė alergijos.

Jaučiau nepaprastą palengvėjimą ir laimę, nes naujame kolektyve mane vertino ir suprato. Galiausiai radau tai, ko taip ilgai ieškojau: padorų darbą, kuris teikė ne tik pajamas, bet ir moralinį pasitenkinimą.