Mano vyro motina pareikalavo sumokėti už brangią vazą, kurią mano sūnus sudaužė. Bet aš neturiu tokių pinigų
Gimiau ir užaugau paprastoje darbininkų šeimoje. Niekada negyvenome turtingai. Mano šeimos vertybės visiškai kitokios nei mano vyro tėvų.
Mano tėvų namai ir gyvenimas buvo kuo paprastesni. Tačiau aš augau meilėje ir rūpestyje.
Tačiau mano vyro tėvai nuoširdžiai mano, kad yra ypatingi. Ir tikrai aukščiau už kitus. Juk jų šeimoje visada buvo gerovė.
Kai sutikau savo vyrą ir mes įsimylėjome, mano tėvai nuoširdžiai džiaugėsi dėl mūsų. Tačiau jo tėvai visiškai nesidžiaugė dėl manęs.
Gimus anūkui, mano vyro tėvai jį kruopščiai apžiūrėjo. Ačiū Dievui, jie atrado šeimos bruožų ir laikė jį savo anūku bei paveldėtoju.
Su vyro tėvais matydavomės labai retai, ir tuo labai džiaugiausi. Tačiau kiekvienas apsilankymas pas juos buvo tarsi ekskursija po muziejų. Juk jų namai buvo pilni brangių daiktų. Žinoma, buvo draudžiama ką nors liesti.
O neseniai vyro mama vėl pakvietė mus aplankyti. Ji pasakė, kad jos vyras iš komandiruotės atvežė mums dovanų.
Kai atvykome ir įžengėme į svetainę, mūsų dėmesį iškart patraukė vaza.
– Ją iš Turkijos atvežė draugas, labai brangus daiktas! – Mano anyta gyrėsi, o mūsų penkiametė Leška buvo ja sužavėta.
Kol sėdėjome prie stalo, sūnus nubėgo į tualetą. Jis kurį laiką buvo išėjęs, o tada išgirdome kažkokį triukšmą, po kurio pasigirdo sūnaus verksmas.
Įbėgę į kambarį pamatėme sūnų, kuris išsigandęs žiūrėjo į mus. Ant stalo mėtėsi vazos nuolaužos.
Aš ir mano anyta vienu metu pribėgome prie sūnaus.
– Ar tau skauda, sūneli? – Iš karto ėmiau apžiūrinėti sūnaus rankas.
– Kas tau leido liesti brangų daiktą, niekšeli?! – sušuko anyta.
– Senelė, aš tik norėjau pažiūrėti į vazą. Ji tokia sunki… Aš nenorėjau! Prašau, atleisk man!
Mes su vyru bandėme nuraminti mano anytą. Juk tai brangu, bet tai tik daiktas. Nereikėtų vaiko barti ir gąsdinti savo riksmais. Jokiu būdu… Ji toliau šaukė, o mano išsigandęs sūnus prisiglaudė prie manęs ir beviltiškai verkė.
Į situaciją įsikišo vyro tėtis.
– Nesijaudink, brangioji! Panašią vazą galite užsisakyti iš Turkijos. Turiu paklausti Irenos, kur ji ją pirko.
Mano anyta akimirką tylėjo, o paskui arogantiškai tarė:
– Jums labai pasisekė, kad problema išsprendžiama. Kai mainais gausiu vazą, tebūnie, aš jums atleisiu.
Ir tada ji nurodė apytikslę kainą – apie tūkstantį eurų.
Mes su vyru pažvelgėme vienas į kitą. Oho. Už tokius pinigus būtų galima gyventi kelis mėnesius. Mes tokių pinigų neturime. Nedelsdami pasakėme vyro tėvams.
Mano anyta vėl susinervino:
– Tai jūsų problema. Ir šiaip, jei mūsų sūnus būtų vedęs savo klasės moterį, jam nereikėtų sunkiai dirbti ir gyventi daugiau nei kukliai.
Dabar uošvė kasdien skambina sūnui ir reikalauja grąžinti pinigus už vazą.
