– Jeigu pamatau daigus, išmetu juos į šiukšlių dėžę! – Įspėjau tėvus

Ilgą laiką mano santykiai su tėvais buvo puikūs. Jie nesikišo į mano ir vyro buitį ir padėjo man su dukra, kai ji buvo maža.
Prieš ketverius metus dėl finansinių sunkumų tėvai turėjo parduoti savo sodybą. Tuomet pasiūlėme jiems dažniau atvažiuoti mus aplankyti.

Žinodami jų meilę darbui, skyrėme jiems vietos kelioms lysvėms ir šiltnamiui. Jie prašė neliesti kitos teritorijos dalies, nes ten turėjome sūpynes, baseiną ir kepsninę.

Pirmasis vasaros sezonas kartu praėjo gerai. Tėvai darė savo darbus, mes – savo, ir niekas niekam netrukdė.

Kitais metais nusprendėme atsisakyti baseino, nes jis nuolat užsikimšdavo. O sūpynės neišlaikė žiemos. Vietos buvo daugiau, o tėvai, matyt, suprato tai kaip ženklą, kad laikas prisiminti praeitį.

Jie jau buvo apsodinę pusę sklypo, aiškindami jį pertekliniais sodinukais. Sakė, kad nereikėtų jų išmesti. Mes pasidavėme, nes tėvai nereikalavo visos teritorijos.

O mes manėme, kad tėvai vis tiek patys susitvarkys su savo sodinukais. Bet, kaip paaiškėjo sezono įkarštyje, jų sveikata nebe ta.
Dažnai sulaukdavome prašymų padėti tvarkyti daržą. Padėti neatsisakydavome, bet nesidžiaugdavome.

Sezono pabaigoje tėvams liepiau nuo šiol sodinti tik po nedaug arba visai nesodinti, nes jie neturi jėgų patys tvarkyti lysvių.

O praėjusį pavasarį savo sklype vėl pasodinome didelę plantaciją. Ir vėl vasarą sugadino tai, kad reikėjo kasti lysves.

– Jeigu dar kartą pamatysiu sodinukus ant jūsų palangių, išmesiu juos į šiukšlių dėžę. Nenoriu, kad jūs būtumėte išvargę, o mes paskui jus, – pasakiau tėvams.

Jie laikėsi iki kovo pabaigos, nors anksčiau, vasario mėnesį, pradėjo ruoštis dausų sezonui. O tada daržininkystės prigimtis vis tiek paėmė viršų.

Vieną dieną, atėjęs patikrinti tėvų, pastebėjau įtartinus nedidelius vazonėlius ant virtuvės palangės ir fitolentelę. Priminiau jiems tai, dėl ko buvome susitarę.

– Mes pamatėme sėklas parduotuvėje ir negalėjome jų praleisti pro akis,- buvo mamos atsakymas, kai paprašiau paaiškinimo.

Tada tėtis pažadėjo, kad šį kartą sodinukai užims ne daugiau kaip ketvirtadalį sklypo, kaip ir pirmaisiais metais. Tėvai šiuos žodžius sako kiekvieną kartą, bet tada jie labai skiriasi nuo tikrovės.

Į galvą atėjo vaizdas, kaip aš, mano vyras ir paauglė dukra, užuot vaikščioję po vėsų mišką ar ėję prie ežero, grumiomės ant žemės saulėje. Ir tos mintys privertė mane pajusti deginantį apmaudą tėvams ir jų užsispyrimui.

Griebiau pirmą pasitaikiusį maišą ir ėmiau į jį mėtyti nelaimingus daigus. Tačiau tokią baigtį buvau numatęs, o mano giminaičiai buvo įspėti.

Turiu daug kantrybės, bet ji vis dėlto turi ribas! Tėvai bandė mane sustabdyti, bandė man ką nors pasakyti. Tačiau man visa tai buvo miglota.

Tada įvykdžiau antrąją grasinimo dalį – nunešiau maišą su sodinukais į sąvartyną. Ir tuo pat metu atėmiau tėvų raktus nuo namelio. Ir taip atėmiau iš jų galimybę mūsų sklype auginti didžiulę plantaciją.

Po mano nevilties šauksmo mes kelias dienas nesikalbėjome. Supratau, kad peržengiau ribas, ir nusprendžiau pirmas atsiprašyti. Jie savo ruožtu taip pat pripažino savo klaidas.

Tačiau, nepaisant paliaubų, neskubu jiems atiduoti mūsų namelio raktų. Taip, mano tėvai nebeturi sodinukų, bet jiems gali padėti geraširdžiai kaimynai. Be to, turguose pilna sodinukų kiekvienam skoniui ir piniginei.

Nuo šiol tėvai į sodybą važiuos tik su mumis. Taigi jie neišvystys veiklos audros, kurios vaisius teks valyti likusiai šeimai. Bet mes sugalvojome kompromisinį sprendimą, kad mano tėvų neįveiktų namų ilgesys.

Mamai pasodinsime nepretenzingų gėlių lysvę. Jas reikės šiek tiek prižiūrėti kaip tik tuo metu, kai atvyksime. Taip mama patenkins savo darbo poreikį nepakenkdama savo sveikatai ir nekeldama mums streso.

O tėčiui mano vyras tvarte įrengs nedidelę dirbtuvę. Tėtis visada mėgo suktis su medžiu, bet tik darže retai kada likdavo jėgų šiam pomėgiui.

Mano tėvai patenkinti šiuo sprendimu. Tikiuosi, kad tai padės visam laikui sugrąžinti ramybę į mūsų šeimą. Ir mes visiems laikams pamiršime daržų kivirčus.